Antanas Vienuolis

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas; 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčius – 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose) – Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas.
Biografija
Tėvai valstiečiai, šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo apie 25 ha žemės. Antanas šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas. Jis turėjo penkias vyresnes seseris. Vyskupas Antanas Baranauskas buvo jo motinos dėdė.
Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių. 1894–1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. 1895–1900 m. toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje (Latvija), baigė 4 klases. Mokydamasis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį suorganizavo anykštėnas Jonas Biliūnas. Ypač mėgo Antono Čechovo kūrybą.
Rusijoje ir Kaukaze
Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms. 1900 m. išvažiavo į Maskvą. Ten jį globojo žemietis provizorius, būsimas profesorius Petras Raudonikis. 1900–1903 m. dirbo mokiniu Keizerio vaistinėje, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. Maskvos universitete norėjo įgyti provizoriaus (vaistinės vedėjo) specialybę, tuo galutinai susiedamas savo tolesnį gyvenimą su farmacininko profesija. Brandos egzaminams rengėsi pas Bagdoną, kuris vėliau buvo areštuotas už revoliucinę veiklą.
Bėgdamas nuo galimo arešto, 1903 m. išvyko į Kaukazą ir 1903–1905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių trumpai Železnovodske (Rusija), paskui Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju. Priklausė vaistininkų profsąjungai. Gyvendamas Kaukaze žavėjosi jo gamta, žmonėmis. Kaukazo gamtos įkvėptas parašė nemažai kūrinių. Kai Lietuvoje buvo grąžintas lietuviškas raštas, A. Vienuolio kūriniai buvo spausdinami laikraščiuose.
1905 m. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir 47 paras kalintas Metecho tvirtovėje. Grįžęs į laisvę, Tbilisyje darbo nebegavo, todėl persikėlė į Vladikaukazą ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje. Susipažino su savo pirmąja meile, farmacininke Marija Ševandrina, tačiau ši meilė buvo nelaiminga. 1906 m. pirmą kartą po išvykimo iš Lietuvos grįžo į Anykščius. Anykščiuose parašė apsakymą „Grįžo“, kuriame išliejo savo nelaimingos meilės skausmą.
1907 m. vėl apsigyveno Maskvoje, dirbo garsioje Fereino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Maskvos universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. 1910 m. gruodžio 17 d. jam įteiktas provizoriaus diplomas. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale. Nuo 1907 m. pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą. 1912 m. buvo vienas iš lietuvių farmacininkų laikraščio „Farmaceutų reikalai“ organizatorių.
1909 m. lankydamasis Lietuvoje, parašė labiausiai žinomą apsakymą „Paskenduolė“. Tų pačių metų vasarą vėl grįžo į Lietuvą. Čia sutiko antrąją savo meilę, medicinos seserį Bronę Valentinavičiūtę. Ši meilė taip pat buvo nesėkminga. Pirmos ir antros nelaimingų meilių nuoskaudas išliejo novelėse „Pirmutinė meilė“ ir „Paskutinė meilė“. 1913 m. Maskvoje sukūrė šeimą – vedė Fereino vaistinėje mašininke dirbusią Zofiją Jackūnaitę (1894–1977). 1914 m. gegužės 5 d. susilaukė sūnaus Stasio.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914–1918 m. Maskvoje dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. Trumpam sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas pamilo Mortą Avižonytę, tačiau jie greitai išsiskyrė. A. Vienuolis, vėl įkvėptas nelaimingos meilės, parašė apsakymą „Užžėlusiu taku“.
Tarpukaris
1918 m. grįžo į Lietuvą ir kartu su provizoriaus padėjėju J. Adomėnu įsteigė vaistinę Anykščiuose. Po kelių mėnesių, bolševikams užėmus Anykščius, A. Vienuolis buvo suimtas, tačiau nakčia jam pavyko pabėgti. Skubiai persikėlė į Kauną, dirbo Spaudos biure ir laikraščio „Lietuva“ karo korespondentu, aprašydamas nepriklausomybės kovas bolševikų, bermontininkų ir lenkų frontuose. Kurį laiką redagavo žurnalą „Veja“, dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje.
1922 m. sugrįžo į Anykščius ir iš J. Adomėno perėmė vadovavimą vaistinei. 1924 m. sausio 23 d. sukūrė antrą šeimą – vedė Latvijos lietuvaitę Leokadiją Ermušaitę (1896–1971). 1925 m. jiems gimė dukra Laima. 1924 m. balandžio 6 d. mirė motina.
Dalyvavo Šaulių sąjungos kūrime, Jono Basanavičiaus ir Jono Biliūno draugijų veikloje, skaitė paskaitas. 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu. Nemažai autorių jam yra dovanoję savo knygų su autografais: Ignas Šeinius, Bronė Buivydaitė, Petras Biržys, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Binkis, Faustas Kirša, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis ir kt.
1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino. Kūrybinį įkvėpimą sugrąžino Klaipėdos teatro repertuaro direktorius Juras Šaltenis, kuris buvo sumanęs dramatizuoti Vienuolio žymiausius kūrinius. Vienuolis pradėjo rašyti pjeses.
Sovietmetis
Sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, 1941 m. birželio 14 d. sūnus Stasys ištremtas į Sibirą (1944 m. išlaisvintas). 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.
1941–1944 m. dirbo nuosavoje vaistinėje. Per karą vaistinė sudegė. 1944–1945 m. Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas. 1945 m. paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat gyvenimo pabaigos.
Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Tris kartus buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu (1947–1957 m.). Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J. Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.
1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Rugpjūčio 17-osios popietę jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų.
Kūryba
A. Vienuolis – puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. Rašytojas savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo.
1920 m. „Švyturys“ išleido A. Vienuolio „Raštų“ I tomą, 1922 m. – „Raštų“ II tomą, 1937 m. išleistas „Raštų“ III tomas.
A. Vienuolio kūriniai:
• „Amžinasis smuikininkas“
• „Užkeiktieji vienuoliai“
• „Platelių ežero paslaptis“
• „Gražuolės Lalos kalnas“
• „Kruvinojo keršto uola“
• „Samgori dykuma“
• „Krymo įspūdžiai“
• „Mieganti Ararato mergelė“
• „Anykščių padavimai“
• „Medvėgalio pilis“
• „Naglio kalno lobiai“
• „Šventavartė“
• „Grįžo“
• „Aleliuja“
• „Kūčių naktį“
• „Paskutinė vietelė“
• „Užžėlusiu taku“
• „Paskenduolė“
• „Didysis karas“
• „Pati“
• „Samdinė Elena“
• „Mano krikštatėvio kumeliukas“
• „Pavainikė“
• „Arkliavagio duktė“
• „Gediminaitė ir mužikas“
• „Susitikimai Kaukaze“
• „Iš mano atsiminimų“
• „Inteligentų palata“
• „Vėžys“
• „Mirtinai sužeistas“
• „Karžygys“
• „Prieš dieną“
• „Kryžkelės“
• „1831 metai“
• „Nemigo naktys“
• „Viešnia iš šiaurės“
• „Ministeris“
• „Dauboje“
• „Išdukterė“
• „Puodžiūnkiemis“
Įvertinimas
Tarpukariu apdovanotas LDK Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1938 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.). Sovietmečiu suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo (1947 m.) ir Lietuvos SSR liaudies rašytojo garbės vardas (1957 m.), apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos (1950 m.) bei Lenino ordinu (1954 m.).
Atminimo įamžinimas
• 1958 m. įkurtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.
• Biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius, 1953 m.). Anykščiuose pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, 1982 m.). 1975 m. Žaliakalnyje, ant namo P. Višinskio g. 8/3, atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Nuo 2001 m. jame veikia Kauno Jono Jablonskio gimnazijos istorijos-etnografijos muziejus ir rašytojo memorialinė ekspozicija.
• A. Vienuolio vardas suteiktas Anykščių Antano Vienuolio gimnazijai ir Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinei mokyklai. Jo vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Ažuožeriuose, Baisogaloje, Kuršėnuose, Pakruojyje, Panevėžyje, Ukmergėje, gatvė ir skersgatvis Šventupėje.
• 1969 m. sukurtas dokumentinis filmas „Antanas Vienuolis“ (rež. Gediminas Skvarnavičius). 1999 m. studija „A Propos“ sukūrė dokumentinį filmą „Antanas Vienuolis“ (rež. Arvydas Liorančas).
Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas, 1882–1957) – dažnai vienu brandžiausių lietuvių realizmo atstovų vadinamas prozininkas, rašęs apsakymus, apysakas, noveles, legendas, dramas, memuarus, yra parašęs romanų. Rašytojo vieta lietuvių literatūros istorijoje yra dviprasmė. Pirma, jis laikomas vienu ankstyviausių ir reprezentatyviausių literatūrinio realizmo atstovų (ryškiausias pavyzdys – apsakymas Paskenduolė). Antra, tarybiniais metais valdžios spaudžiamas jis parašęs ideologizuotų kūrinių (apysaką Išdukterė, romaną Puodžiūnkiemis), leidusių jį net pavadinti „vienu įžymiausių lietuvių tarybinių rašytojų“, todėl naujoje, nepriklausomybės laikų, literatūrologijoje nėra taip aukštinamas kaip Sovietų sąjungos laikais.
Gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožerių kaime (Anyksčių raj.) ir yra vienas iš garsiosios anykštėnų rašytojų trijulės, kartu su Antanu Baranausku ir Jonu Biliūnu (Antanas Baranauskas – jo senelio brolis). 1927 m. Anykščiuose būtent jis ir įkūrė muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje (kuris dabar vadinasi A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniu muziejumi). Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje (1894–1895) ir Liepojos gimnazijoje Latvijoje (1895–1900). Nuo 1900 iki 1914 m. dirbo įvairiose vaistinėse Rusijoje (Maskvoje, Železnovodske, Vladikaukaze) ir Gruzijoje (Tbilisyje), o 1910 m. baigė farmacijos studijas Maskvos universitete. Dar dirbdamas lankydavosi Lietuvoje, bet grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Gimtinėje toliau tęsė darbą vaistinėse, buvo laikraščių redaktorius ar bendradarbis. Karo metais dirbo karo korespondentu. 1922 m. grįžo gyventi į gimtąsias žemes – Anykščius, kur, be rašytojo darbo, buvo įsteigęs farmacijos verslą, vaistinių; Anykščiuose praleido ir didžiąją dalį likusio gyvenimo. Vienuolis ne tik jaunystėje, bet ir vėliau nemažai keliavo. Kelionių įspūdžiai, lankytos vietos neretai patenka į jo grožinę kūrybą.
Linkstama Vienuolio kūrybą skirstyti į tris periodus: pirmasis – iki Pirmojo pasaulinio karo (1905–1918), antrasis – tarpukario periodas (1918–1940), trečiasis – sovietiniais metais rašyti tekstai (1940–1957). Chronologiškai žvelgiant į autoriaus prozą, pirmieji dar iki Pirmojo pasaulinio karo pasirodę kūriniai – legendos („Amžinasis smuikininkas“, „Užkeiktieji vienuoliai“) bei apsakymai ir novelės („Grįžo“, „Paskutinė vietelė“, „Užžėlusiu taku“, „Pati“, „Aleliuja“, „Kūčių naktį“ ir kt.). Kartais manoma, kad legenda „Užkeiktieji vienuoliai“ turėjusi įtakos ir slapyvardžio pasirinkimui, nors rašytojas vėliau liudijęs, kad Vienuoliu pasirinko vadintis dėl to, kad jautėsi vienišas (pasirašęs Vienuliu, redaktoriai ištaisė į Vienuolis ir šis pseudonimas liko). Minėtos Žukausko biografijos detalės – jo gyvenimas Kaukaze, atsiskyrimas nuo gimtosios žemės – nulėmė naujas temas tuometėje lietuvių literatūroje. Šios ankstyvosios legendos parašytos įvairių kaukazo tautų folkloro motyvais. Prie skirtingų Rytų tautų folkloru paremtų legendų Vienuolis grįš ir Antrojo pasaulinio karo metais: parašys „Kruvino keršto uolą“ (kabardinų), „Gražuolės Lalos kalną“ (azerbaidžaniečių), „Miegančią Aratato mergelę“ (armėnų) ir „Samgorio dykumą“ (gruzinių liaudies motyvais). Vėlyvesniu kūrybos periodu parašo legendų, besiremiančių ir lietuviškuoju folkloru („Anykščių padavimai“, „Šventavartė“, „Naglio kalno lobiai“, „Medvėgalio pilis“, „Platelių ežero paslaptis“).
Populiariausiu Vienuolio tekstu yra tapęs apsakymas „Paskenduolė“ – nėščios ir paliktos Veronikos, nuo kurios galų gale nusigręžia ne tik artimieji, pažįstami, bet ir bažnyčia, dvasinės krizės bei savižudybės istorija (pirmoji laida 1913 m.). Mergina vaizduojama patekusi į ribinę gyvenimo situaciją (apsakymo pradžioje Veronika jau žino esanti nėščia). Ji nežino, kokį kelią pasirinkti – bando išprovokuoti persileidimą, tikisi, kad gal ją palikęs į Ameriką išvykęs „numylėtasis Juozelis“ atsiųs pinigų ir pasikvies merginą pas save. Sykiu kontrastui Vienuolis pateikia jaunuolės linksmą praeitą gyvenimą: vikrumą, darbštumą, pozityvumą, grožį, dalyvavimą susibūrimuose ir „vakaruškose“. Bene svarbiausia „Paskenduolėje“ yra ne tik pačios Veronikos vidiniai išgyvenimai, bet bendruomenės elgesys: visi, į kuriuos kreipiamasi pagalbos ar patarimo, ją atstumia ir sykiu provokuoja dar didesnį dvasinį sugniužimą. Davatka Juozaponienė, į kurią pirmąją mergina kreipiasi pagalbos, ją apšaukia „paleistuve“, o vėliau ir visam kaimui išpasakoja apie Veronikos bėdą. Klebonas ne tik neduoda išrišimo, bet ir palaiko paleistuvystės temą („Paleistuve tu! K…va tu!“) bei rūpinasi tik išore – mano, kad parapijai tokie nutikimai užtrauks nešlovę. Panašiai Veronika atstumiama tėvo, Kaikarių šeimos (pas kuriuos dirba), kaimo jaunimo. Todėl po tokių pažeminimų ir moralinio žlugimo pasirenkamas savižudybės kelias – Veronikos nusiskandinimu ir kaimo žmonių komentarais apsakymas ir užbaigiamas. Veronika ir prieš ją ištikusią pasirinkimo situaciją vaizduojama kaip vieniša, apleista, nes mirę artimiausi žmonės: mama, krikšto mama, o vaikinas Juozelis – pabėgęs „už jūrų marių“. Ryški subjektyvių išgyvenimų ir objektyvios tikrovės nedarna, kontrastas sukelia dramatišką įtampą.
Vienuolio apsakyme svarbūs yra realistiški gamtos peizažų aprašymai – kūrybiški, gausų palyginimų ir vaizdingų posakių arsenalą pateikiantys teksto fragmentai organiškai susieti ir su teksto turiniu. Gamtos detalės nulemia arba atspindi veikėjų jausenas, gali būti suvoktos ir kaip simboliai ar alegorijos. „Paskenduolė“ yra lyriška ir poetiška ne tik dėl vaizdžių gamtos aprašymų, bet ir dėl dėmesio detalėms. Apibendrinant esmingiausius Vienuolio kūrybos bruožus, teigtume, kad jį galime vadinti ir humanistu, savo tekstuose kreipusiu dėmesį į socialines ir politines visuomenės narių problemas. Jo kūriniuose pateikiamas kritiškas žvilgsnis į išnaudojimą, žiaurumą, visuomenės susvetimėjimą. Kad jis sugebėjo gerai reprezentuoti bendražmogiškąsias problemas rodo ir tai, jog Veronikos vardas jau yra suvokiamas kaip kone folklorinio personažo, literatūroje, kine, o ir apskritai lietuvių tautinėje sąmonėje nuolat interpretuojamas, tapęs atskaitos tašku. Neveltui Marcelijus Martinaitis „Paskenduolės“ fabulą ir tipažus yra prilyginęs folklorinei pasakai.
Vienuolis vadinamas realizmo klasiku ir dėl to, kad ėmėsi vaizduoti psichologizuotus veikėjų portretus (kone psichologines analizes). Personažai jo prozoje apmąsto savo poelgius ir likimą. Personažai vaizduojami buitinėje aplinkoje, kasdienėse situacijose, tačiau per šią supančią aplinką bandomi atskleisti vidiniai išgyvenimai. Taigi jo tekstams būdinga veikėjų minčių, jausmų įvairovė, psichinių ir dvasinių būsenų kaita.
Vienuolis buvo labai produktyvus, jo tekstinis palikimas – gausus. Kiti minėtini iki sovietų okupacijos (antruoju kūrybos laikotarpiu) rašyti kūriniai: apysaka Inteligentų palata (1922), romanas Prieš dieną (1925), apysaka Vėžys (1925). Taip pat ir vėlyvesnieji romanai Kryžkelės (1932), Viešnia iš Šiaurės (1933), Ministeris (1935), apsakymų rinkinys Nemigo naktys (1937). Dažna autoriaus kūryboje vienišumo, susvetimėjimo tema. Daugelyje tekstų vaizduojamas inteligentas, vienaip ar kitaip išduodantis savo įsitikinimus, nusikaltęs ar pakliuvęs į negailestingo likimo gniaužtus. Išskirtiniu iš kitų realistų (pavyzdžiui, Žemaitės) jį daro mėgstamas lietuvio inteligento svetimoje užsienio aplinkoje vaizdavimas. Garsiausias pavyzdys – 1933 metais pasirodęs romanas Viešnia iš Šiaurės, kuriame pasakojama Aldonos Tijūnaitytės jaunystės ir brandos istorija Italijoje.
Sovietinės okupacijos metais Vienuolis turėjo paklusti ir pasiduoti ideologinei prievartai. Jam teko perredaguoti savo senuosius tekstus pagal socialistinio realizmo nuostatas, naujai kuriamiems tekstams pritaikyti doktrinos ideologiją. Todėl naujieji romanai ar apysakos – Puodžiūnkiemis, Išdukterė – vadinami rašytais „pagal užsakymą“. Kai kurie to meto skaitytojai, ypač tremtiniai, iš tiesų pasmerkė Vienuolį dėl Puodžiūnkiemio. Vis dėlto, Vienuolis nelaikomas „nuosekliu socialistu“. Buvo tekstų, kurių tarybinių laikų leidiniuose dėl priešiškų ideologijai pažiūrų nesiimta spausdinti (vaizdeliai „Už tėvų kaltes“, „Nemigo naktys“ ir kt.).
Pirmoji Puodžiūnkiemo versija parašyta 1949 metais, o 1952-aisiais ji perredaguota ir pataisyta pagal valdžios reikalavimus. Puodžiūnkiemyje vaizduojamas apgaule ir melu praturtėjęs ūkininkas Jonas Puodžiūnas („buržuazijos“ atstovas), siekiantis dar daugiau praturtėti įvairiais nelegaliais būdais. Tik po vaikų mirties herojus ima suprasti savo ydą – gobšumą, tačiau personažo transformacija neįvyksta. Antrajame romano variante justi perdėtas ideologinis tendencingumas: pabrėžtinė neapykanta tautininkų valdžiai, o Tarybų sąjunga idealizuojama, vaizduojama kaip siektinas liaudies idealas. Panašiai tendencingai parašyta ir ankstyvesnė apysaka Išdukterė (1946), kurioje buožės, turtingieji vaizduojami kaip išnaudotojai. Jonas Žarckus su žmona pasiima našlaitę, kad nereikėtų samdyti darbininkės, susirgusios jos negydo. Kaip ir Puodžiūnkiemyje, tik gyvenimo pabaigoje išnaudotojas vaizduojamas kaip apmąstantis savo godumą ir nuodėmes.
Derėtų paminėti, kad Vienuolis buvo ir dramaturgas, nors šis jo kūrybos laukas menkiau pažįstamas. Per visą kūrybos periodą sukūrė šešis šio žanro kūrinius, visi parašyti ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje (dramos „1831 metai“, „Prieblandoje“, „Tvirtovė“, komedijos „Direktoriaus kabinete“, „Mažas nesusipratimas“ ir „Sūkuriuose“).
„Vienuolio kūryba per penkiasdešimt metų keitėsi nežymiai“ (Eugenijus Žmuida), skirtingų laikotarpių tekstų stilistika ir tematika panaši. Vaizdo tikroviškumas, dėmesys aplinkai, kritinis santykis su socialine tikrove, dėmesys prie bendruomenės nepritapusiems, nusidėjusių atgailai – šie bruožai būdingi daugeliui rašytojo tekstų.
Aistė Kučinskienė
http://www.šaltiniai.info/index/details/1098
Daugiau apie rašytoją:
1. http://www.rasyk.lt/rasytojai/antanas-zukauskas-vienuolis.html
2.http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VIENUOLIS%20ANTANAS,%20tikroji%20pavard%EB%20%DEUKAUSKAS
3. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=543
Informaciją parengė L.Stašauskienė