…kai žvelgi horizontan, išvysti vaiką (tikėtina, save!), godžiai besidairantį po gyvenimo sodą, ir tuomet baltutėlė sniego marška užkloja, rodos, visus randus ir nuodėmes. Tarsi šachmatus imi dėlioti savo dienas, metus ir junti takelio virsmą iki greitkelio, girdi skrendančią boružę, kylantį mėnulį, besileidžiančių snaigių melodiją… Imi medituoti žvelgdamas į ramybę nešančias letenėles, į lietaus akių voratinklį, į baltų, geltonų žiedų lengvumą ir pakyli, atitrūksti bei skrendi kartu su vėju atrasdamas drąsos paleisti tai, ko negali pakeisti… Iš naujo atveri akis… Žvelgi į nusigiedrinusį dangų, į žydras gilumas, į saulės sklidiną begalybę. Rudeninės žemės pakviestas prisėdi ir susimąstai: suaugusieji turi ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais, o vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Žaidžia ir mėgaujasi, stebi ir stebisi vieni ir kartu… Tu juk irgi buvai vaikas – vadinasi, visuomet ten, kur matei debesis, gali išvysti saulę su širdin įsliūkinančiu kalėdiniu džiugesiu…
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
