Geografijos pamoka „Pelkės gamtoje, literatūroje ir žmogaus gyvenime“

„Paslaptinga, kvepianti galvą apsukančiais gailiais, nenusakomai tyli, pasipuošusi rūko sermėga, klajojančiomis ugnelėmis. Ji kėlė baimę ir pagarbą.“ – taip buvo kalbama apie vieną įdomiausių ekosistemų mūsų planetoje. Pelkių reikšmė Žemės ekosistemoje yra itin svarbi, nes joje vyksta intensyvus energijos kaupimasis. Nors pelkės dengia vos 3 proc. viso sausumos ploto, tačiau jose sukaupta gerokai daugiau organinės anglies nei visuose mūsų planetos miškuose. Tik natūralios ir sėkmingai atkurtos pelkės reguliuoja pasaulio ir lokalų klimatą, saugo nuo staigių potvynių ir ilgalaikių sausrų, valo orą ir vandenį, apsaugo durpinius dirvožemius nuo erozijos ir suslūgimo, atlieka rekreacinę ir estetinę funkcijas, yra specializuotų augalų ir gyvūnų prieglobstis bei gėlo vandens saugykla – jose sukaupta net 10 % pasaulio gėlo vandens išteklių!

Balandžio 12–13 dienomis trečiųjų gimnazijos klasių mokiniai, besimokantys geografijos, turėjo galimybę dalyvauti pamokose, kuriose Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotoja, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė ir Pelkių atkūrimo apsaugos fondo ekspertė dr. Jūratė Sendžikaitė pasidalino žiniomis apie pelkių svarbą gamtoje ir žmogaus gyvenime. Pamokos pradžioje mokslininkė supažindino mokinius su svarbiausiomis sąvokomis, kurias dažnai vartojame neteisingai, paaiškino, kaip susidaro skirtingų tipų pelkės, kokie augalai jose auga ir kaip formuojasi durpių klodas. Buvo labai įdomu sužinoti, kaip lietuvių tautosakoje ir literatūros kūriniuose aprašytos pelkės, jų grožis bei reikšmė žmogui. Pelkės ne kartą yra gelbėjusios lietuvius kovų su kalavijuočių ir kryžiuočių metu, nes šarvuotiems riteriams buvo keblu įveikti nepažystamas ir klampias pelkėtas vietoves, kurias puikiai pažinojo vietos gyventojai. Iš nunykusių augalų liekanų, susiformavusios durpės nuo seno žmonių buvo naudojamos gyvulių kraikui, kurui, pastatų sienų šiltinimui ir net gydymo tikslais. XX a. dėl pramoninės ir žemės ūkio gamybos augimo, miškininkystės plėtros bei durpių kasybos prarasta daugiau nei 50% planetos pelkėtų vietovių. Lietuvoje nusausinta ir pažeista apie 2/3 buvusių pelkinių buveinių. Stabdydami durpynų eksploatavimą ir sužalotų pelkinių ekosistemų nykimą Lietuvos mokslinininkai ir gamtosaugininkai vykdo sudėtingus pelkių atkūrimo projektus, kurių metu sudaromos sąlygos pelkių ekosistemoms atsikurti, o specialiai įrengtuose laukuose pradėti kiminų auginimo eksperimentai (daugiau informacijos galite rasti https://life-peat-restore.eu/lt/blog/kiminu-skleidimo-talka-aukstumalos-durpyne/).

Dėkojame Gamtos tyrimų centro mokslininkei ir Lietuvos gamtos fondo bei Pelkių atkūrimo apsaugos fondo ekspertei dr. Jūratei Sendžikaitei už išsamų pasakojimą apie pelkių naudą gamtai ir žmogui.

Tekstą parengė mokytoja Irena Kusaitė