Šių dienų įvykių kontekste išties jaučiamės tarsi gyventume „siurrealiame pasaulyje“… Galbūt todėl norisi atidesniu žvilgsniu patyrinėti XX a. siurrealizmo krypties dailininkų meno kūrinius ieškant juose paslėptų prasmių, žinučių, išgyvenamų šiuo metu jausmų bei nuojautų atgarsių.
Vienas žymiausių šios krypties atstovų – Renė Magritas (1898–1967), belgų dailininkas siurrealistas, išgarsėjęs savitais ir mąstymą provokuojančiais kūriniais.
Vienas jų – paveikslas „ŽMOGAUS SŪNUS“, kuris, paties autoriaus teigimu, yra autoportretas. Paveiksle intriguoja tai, kad vaizduojamo vyro veidą užstoja jo vietoje pakibęs obuolys, o pats autorius tarsi paslaptingai žvilgčioja į žiūrovą…
Pats R. Magritas savo paveikslus aiškino kaip „…matomus vaizdus, kurie savyje nieko neslepia; jie sukelia paslaptį ir, žiūrėdami į mano paveikslus, žmonės dažniausiai klausia, ką tai reiškia. Tai nieko nereiškia, nes paslaptis ir yra paslaptis, ji nepažini..“ Tačiau juk žmogui būdinga siekiamybė įminti paslaptis, stengtis rasti atsakymus.
II–III gimnazijos klasių mokiniai, interpretuodami šį konkretų paveikslą, savo darbuose vizualizavo tai, ką diktavo jų fantazija bei asmeninis kūrinio suvokimas.
Paroda eksponuojama II aukšto koridoriaus galerijos erdvėje. Nuoširdi padėka dailės studijos mokinėms JONEI, GILDEI, VITAI, ELVIJAI, KAMILEI (II b), MARIJAI (II d), padėjusioms parengti parodą.
Informaciją bei nuotraukas pateikė dailės mokytoja R. Baltrūnienė
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
<  /td> |
