Mokyti(s) gyventi

Mokytojas paprastai tapatinamas su žmogumi, kuris ko nors moko, perduoda kokias nors idėjas ar žinias. Žinoma, tradiciškai yra priimta manyti, jog tai žmogus, kuris tiesiog viską žino. Visgi yra dalykų, kurių ir mokytojas gali (o ir turi) pasimokyti. Kaip tik tokia pamoka Gabijos gimnazijos mokytojams vyko jų profesinės šventės proga.

Pamoka prasidėjo rudenėjančiu keliu keliaujant į mūsų istoriją ir kultūrą saugantį bei praeitį menantį Balinskių dvarą Jašiūnuose. Puikus gido pasakojimas, erdvūs namai, kuriuose gyveno mokslininkai Mykolas Balinskis ir Janas Sniadeckis, globojami galingų medžių, tebuvo tik sužadinimas, kviečiantis laukti, ką atskleis ir parodys tie tvarkingi Šalčininkų rajono laukai.

O parodyti ir pamatyti tikrai buvo ką. Pirmiausia rudenėjantis kelias nuvedė į Paulavos respubliką – vietą, kur prieš gerus porą šimtų metų Vilniaus kanauninkas Povilas Ksaveras Bžostovskis aštuoniems šimtams žmonių sukūrė kitokio – šviesesnio, gražesnio – gyvenimo galimybę. Didingų medžių apsuptyje snaudžiančios buvusio dvaro liekanos rodėsi tarsi ženklai, liudijantys apie didelę vieno žmogaus galią kurti.

Pasisėmus kūrybinių galių buvo keliaujama toliau, į kuklią kaip kruopą, anot visą kelią lydėjusios gidės Aurelijos Arlauskienės, Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlę. Šis kuklus statinys, pastatytas be jokio vinies, tik iš medienos, ir stovintis jau daugiau nei 200 metų, ir vėl leido suprasti, jog žmogus gali viską. Įmantrūs rankų darbo raižiniai, puošiantys kuklias, tačiau barokines bažnytėlės sienas, net penki altoriai, kviečiantys susitelkti bendrystei su Dievu, ir virš didžiojo altoriaus mažutis langelis, pro kurį įspįstanti šviesa mišių metu pasiekia kiekvieno besimeldžiančiojo širdį… Ir žinia: tikėjimo šviesa pasiekia mus, jei tik esame pasiruošę ją priimti.

Vis dėlto didžiausias šios pamokos–kelionės atradimas buvo dar priešaky, įsikūręs Tabariškių daugiafunkciniame centre. Tai tautodailininkės Anos Krepštul gyvenimo akimirkų bei jos dailės darbų paroda. Sunku buvo suprasti, kaip tiek daug gyvenimo negandų (daugiau nei 70 lūžių, sunkią kaulų ligą, cukraligę, klinikinę mirtį) patyręs žmogus galėjo tiek daug nuveikti. Džiugu buvo suprasti, jog didžiausia žmogaus stiprybė –jo noras gyventi. O gyventi šiai kūrėjai reiškė tiesiog džiaugsmą daryti tai, ką ji geriausiai moka. A. Krepštul piešiniai užbūrė savo paprastumu, tikroviškumu ir šviesa, tarsi sklindančia iš menininkės širdies į visų širdis.

Pamokos pabaigoje, kaip ir dera pamokai, – apibendrinimas ir refleksija aromatingame Levandų uoste. Mėgaudamiesi užburiančiais šio nuostabaus augalo kvapais, klaidžiodami po rudenėjančius laukus, aptardami visos dienos patirtį likome prie minties: svarbiausia gyvenime – mokėti gyventi ir tik šito kiekviena savo veikla mokyti kitus.

Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danguolė Ambrakaitienė