Kelias per Panemunę žmonių vadinamas Rojaus keliu. Ir visai neatsitiktinai. Vingiuojanti Nemuno juosta, pagal metų laikus vis kitaip besipuošiantys medžiai, išdidžiai prieš Nemuną išsirikiavę ant į tolį nusidriekusios kalvos tėra tik rėmas to pasakiško peizažo. Į jį spraudžiasi pilkas asfalto rėžis ir veda visus tolyn, pakeliui atverdamas dar nematytus vaizdinius…
Minėtu keliu Vilniaus Gabijos gimnazijos vienuoliktokai vieną iš paskutinių spalio dienų patraukė ieškoti Renesanso. Tiksliau, jo pėdsakų Panemunės regioninio parko architektūroje bei kultūroje. Šios išvykos iniciatorės – gimnazijos anglų bei lietuvių kalbos mokytojos Dalia, Jolanta bei Danguolė, sumaniusios kūrybiškai vesti gimnazijos gimtadienį mininčias pamokas. Integruotos anglų bei lietuvių kalbos pamokos tema – „Renesanso pėdsakai architektūroje, kultūroje bei kalboje“.
Minėtų pėdsakų paieška prasidėjo lankant Panemunės arba kitaip dar vadinamą Gelgaudų pilį. Mokiniai ne tik apžiūrėjo šį puikų statinį, klausė gido pasakojimo ir žiūrėjo edukacinį filmuką apie pilies gyvenimą, bet ir dalyvavo edukacijoje – gilinosi į senovinio tapymo būdo paslaptis. Iki šios edukacijos vargu ar kas būtų patikėjęs, jog vienas geriausių( o ir ekologiškiausių!) būdų tapyti yra tapymas … varške. Mokiniai patys turėjo galimybę pasigaminti dažus ir juos išbandyti. O išbandę suprato, jog protėvių būta tikrai sumanių ir ekologiškų.
Kadangi keliaujančiųjų grupė buvo gausi, teko dalintis. Dėl to numatyta buvo keistis su dar viena, nors ir ne ieškomą laikmetį menančia, bet vis tiek įdomia, gyvenimą prie Nemuno parodančia ir išgyvenimą daugeliui apylinkės žmonių garantuojančia edukacija Šilinėje. Šioje edukacijoje buvo sužinota, kaip gyveno Jurbarko krašto žmonės, kuo vertėsi, kaip ir ką žvejojo, kokius krovinius plukdė Lietuvos upių tėvu vadinama upe.
Po sočių pietų keliautojai pasuko Raudonės link. Šiame miestelyje jaukių medžių apsupty ir stūkso galinga raudonų plytų pilis, menanti Lietuvos didikų istoriją nuo pat XVI amžiaus. Erdviame pilies kieme pasakojimus apie pilies statybas, besikeičiančius jos savininkus ir nepaprastos meilės istoriją, nuvedusią net iki saulėtosios Madeiros, pasakojo ne paprasta gidė, o anksčiau pilyje, kuriai teko net mokyklos vaidmuo, dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Elzbergienė. Pasiklausę pilies istorijos mokiniai grožėjosi jos aplinka – puikia liepų alėja, parku su širdies formos tvenkiniais bei šlaitu, atveriančiu nepaprastą reginį į Nemuną. Beje, tame šlaite mokiniai išvydo ir Gedimino ąžuolą. Tiesa, jau ne išdidžiai iškėlusį galingas šakas į dangų, o jaukiai prigulusį prie žemės poilsio, tačiau vis dar menantį praeitį ir gražią legendą apie paskutinę kunigaikščio Gedimino vakarienę prieš Veliuonoje vyksiantį mūšį. Įkopę į 33,5 metrų aukščio bokštą ir pasigrožėję nenusakoma panorama, pasidžiaugę vakarėjančios saulės spinduliais, mokiniai leidosi namų link.
Tiesa, kelionės pabaigoje jų dar laukė susitikimas su vienu iš svarbiausių istorijai, tautos kultūrai ir pamokai objektu, liaudyje vadinamu Seredžiaus piliakalniu. Tikrasis šio piliakalnio vardas – Palemono kalnas. Legenda pasakoja, kad šis kalnas – tai legendinio Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas. Padavimuose ši vietovė laikoma šventa senovės apeigų vieta, o kunigaikštis Palemonas minimas kaip svacrbiausias tautos kilmę iš romėnų liudijantis asmuo bei tėvas dviejų svarbius miestus įkūrusių sūnų – Kuno (įkūrusio Kauną) ir Barkaus (įkūrusio Jurbarką). Sakoma, jog būtent nuo šio kunigaikščio ir prasidėjo visa didžiųjų Lietuvos kunigaikščių didikų istorija, davusi pagrindą atsirasti lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, kuri kaip sykis ir tapo aktuali Lietuvos Renesanso laikotarpiu.
Kelionė Rojaus keliu iš tiesų atvedė visus į Atgimimą. Jei ne į tą, kultūroje XVI amžiumi pažymėtą, tai bent į dvasinį, kuris paskatino ne tik pasidžiaugti nepaprasta tėvynės gamta, bet ir pasididžiuoti jos galinga ir garbinga istorija bei tais pėdsakais, kurie vis dar ryškūs supančioje aplinkoje.
Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja D. Ambrakaitienė
