Projektas „Stebiu – vertinu – augu“ – puikus būdas tobulėti mokytojui ir mokiniui

Kažin, ar kas nors susimąstė, kad mokytojas vis dar randa ko mokytis? Juk paprastai yra manoma, kad mokytojas – tai žmogus, kuris jau viską žino, moka, ir jam mokytis tikrai nereikia. Tačiau šią stereotipinę nuomonę gali paneigti Vilniaus Gabijos gimnazijos mokytojos, kurios, stebėdamos ir pačios vesdamos pamokas Salonikuose, rado ir ko pasimokyti.

Pirmoji pamoka: Inovatyvūs mokymo(si) metodai – mokymo(si) kokybės gerinimas.

Gali pasirodyti, kad šiuolaikiniai mokiniai puikiai geba naudotis išmaniosiomis technologijomis, tad pralenkia savo žiniomis dažną mokytoją. Galimai dėl to jie menkai domisi pamokų metu pateikiama dalykine informacija – juk internetinėje erdvėje žaibiškai besikeičianti informacija yra kur kas patrauklesnė. Tačiau mokymo(si) situacija gali pasikeisti, jei dalykinę informaciją pateiksime pasitelkę moderniąsias technologijas. Juk patrauklumo esmė – forma, o ne turinys. Taigi pasitelkus glaustą, vizualiai patrauklią vaizdinę medžiagą, galima sudominti mokinius. Na, o jei dalykinis turinys atitinka šiuolaikinę situaciją, yra aktualus ir suprantamas jaunam žmogui, tai ir mokinių pažangos laukti ilgai nereikės. Šią tiesą patvirtino Salonikuose vesta ekonomikos pamoka. Pažiūrėję trumpą dokumentinį filmuką apie viską praradusį žmogų, pasvarstę, ar lengva būtų gyventi gatvėje, mokiniai lengviau suprato ir atsakingiau atliko užduotį tinkamai paskirstyti savo biudžetą – po pamokos pradžioje pateiktos vizualizacijos tapo aišku, kodėl mokėti planuoti savo išlaidas yra svarbu.

Antroji pamoka: Te mokymosi priešai taps draugais ir pagalbininkais.

Dažnai skundžiamasi, kad didžiausias mokymo(si) priešas yra internetas. Tačiau juk ir liaudies išmintis byloja, kad geriausia priemonė įveikti priešą – su juo susidraugauti. Todėl norint sulaukti mokinių mokymo(si) pažangos, reikia internetą paversti pagalbininku. Kadangi dalykinės informacijos gausu, ji dažnai keičiasi dėl mokymo(si) programos kaitos ir žinių atsinaujinimo, tad vedant pamokas labai svarbu mokinių turimas interneto galias įdarbinti. Tereikia skirti tokių užduočių, kurioms atlikti reikėtų ieškoti informacijos ir internetinėje erdvėje. Mokiniams tokia paieška bus patrauklesnė nei vadovėliuose esanti medžiaga. Jie gebės ją greičiau surasti ir panaudoti tolesniam darbui. Na, o mokytojo rūpestis – pamokyti atsirinkti tinkamus informacijos šaltinius, kad surasta informacija būtų tikrai patikima, kokybiška ir naudinga. Tokios patikimos ir kokybiškos informacijos prireikė graikų mokiniams integruotų (anglų – lietuvių – matematikos bei ekonomikos) pamokų metu. Net porą pamokų mokiniai turėjo planuoti gautą virtualią kelionę į Lietuvą: rasti lankytinus objektus, tinkamus visai šeimai, pasirinkti viešbutį ar svečių namus apsigyventi, apskaičiuoti būsimos kelionės išlaidas ir apgalvoti, kaip sužinos reikalingiausią informaciją lankytinos šalies kalba. Visa tai atrasti ir kelionę suplanuoti padėjo būtent interneto suteikiamos galimybės, tad mokinių kelionės pristatymas buvo įdomus, suteikiantis žinių ir keliantis teigiamas emocijas.

Trečioji pamoka: Moku į(si)vertinti – moku ir mokytis.

Šiuolaikinio mokymo(si) problema –(ne)gebėjimas į(si)vertinti. Juk jei žmogus gali pamatyti ir suprasti, kur klydo, o kas atlikta gerai, tai kitą kartą, tikėtina, klaidų nekartos. Deja, dėl nuolatinio skubėjimo, programos apimties ir užduočių gausos pamirštama refleksija, kuri kaip tik ir yra svarbi mokymo(si) pažangos dalis. Būtent į(si)vertinimui ir buvo skiriamas didžiulis dėmesys vestų bei stebėtų pamokų metu. Tapo aišku: dalis mokinių linkę save nuvertinti arba pervertinti. Ir tik nedaugelis yra tokių, kurie geba tiksliai įvertinti savo gebėjimus bei turimas žinias, pastebėti, ko dar stokoja. Žinoma, paaiškėjo ir tai, jog refleksijai skiriama labai mažai arba apskritai nerandama laiko. O ir žinių, kaip greitai ir visuotinai pamatuoti žinias, ne visuomet yra. Todėl vesdamos pamokas Grakijoje, mokytojos naudojo net keletą skirtingų į(si)vertinimo priemonių – Mentimeter, Study Stack, šviesoforą bei klausimus – atsakymus. Šios priemonės puikiai tiko vestų pamokų pabaigoje. Tapo aišku: pasitelkęs jas, mokytojas ne tik gali sutaupyti pamokos laiko, bet ir gauti reikiamos informacijos apie visų mokinių įsitraukimą į pamokos darbą, apie tai, kokia informacijos dalis juos pasiekė, o kas liko kitai pamokai. Tereikia visai nedaug: apgalvoti kryptingus ir aiškius klausimus, į kuriuos mokiniai, naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, galėtų atsakyti vos per porą minučių. Tada mokytojui beliktų tik peržvelgti atsakymus prieš planuojant kitą pamoką.

Ketvirtoji pamoka: Žinau, kiek daug dar nežinau.

Siekiant profesinio tobulėjimo, labai svarbus ir glaudus mokytojo bei mokinio ryšys. Jei toks užmezgamas, tikėtina, kad rezultatas bus pasiektas. Kaip tai padaryti? Nutiesti tiltus parodant, kad nei vieni, nei kiti(ypač mokytojai) nėra visažiniai. Šiuolaikiniai mokiniai yra ne tik drąsūs. Dėl jaunatviško maksimalizmo jie yra linkę kiek pervertinti savo jėgas, o visažinio ir neklystančio mokytojo autoritetas dažnai juos varžo. Tokiu atveju mokiniai arba užsisklendžia ir vengia aktyvaus dalyvavimo pamokoje, arba bando apginti savo pozicijas, konfliktuodami su mokytoju, stengdamiesi „įveikti“ jo autoritetą. Vis tik jei mokytojas ir mokinys supras, jog pamokoje yra ne konkurentai, o kolegos, siekiantys bendro tikslo, tai ir tobulėjimas bus įmanomas. Tad didžiausias pamokos atradimas – ieškoti ir tyrinėti kartu. Tuomet ir rezultato siekti lengviau. Kaip tik į matematines paieškas ir kvietė matematikos mokytojos, skatindamos kartu perprasti trupmenas. Mokiniams patiko padėti mokytojoms rasti atsakymą į pamokos pradžioje iškeltą klausimą – juk kur kas smagiau sužinoti patiems, o ne sulaukti mokytojų paaiškinimo. Panašios „pagalbos“ prireikė ir lietuvių bei anglų kalbos mokytoms, išsikėlusioms tikslą praplėsti mokinių žodyną lietuvių ir anglų kalbų žodžiais. Šio tikslo buvo siekiama pasitelkiant jų gimtąją, graikų, kalbą. Mokiniams patiko padėti mokytoms ištarti žodžius jų – graikų– kalba. Tuomet jie noriau mokėsi lietuviškų ir angliškų atitikmenų, tad visai nenuostabu, kad kitą pamoką mokytojas sutiko prisistatydami išmoktais žodžiais.

Penktoji pamoka: Mokytis niekada nėra vėlu.

Mintis apie mokymąsi kaip apie nuolatinį procesą nėra baigtinė. Šito siekė žmonija nuo pat civilizacijos pradžios. Ir jei mokytojų tarpe dar yra mąstymo apie mokymąsi kaip apie savalaikį procesą likučių, tai svarbu tai išrauti su visomis šaknimis. Galimybė(ir būtinybė!) mokytis laikui bėgant išlieka, o suvokimas apie mokymosi procesą pakinta į gera – juk žinias priima brandus, jau patirties turintis žmogus. O toks tikrai gebės įvertinti ir kitaip – džiugiau, profesionaliau – priimti informaciją. Todėl projekto metu gauta galimybė tobulinti užsienio kalbų žinias, inovatyvius mokymo(si) metodus buvo puikus būdas gauti naujų žinių ir susikurti emocinę aplinką, skatinančią tobulėti. Žinoma, svarbu ir tai, kad tomis žiniomis yra galimybė pasidalinti. Juk tik dalindamiesi jaučiamės naudingi, profesionalūs ir gebantys bei norintys siekti daugiau. Todėl grįžusios iš viešnagės po saulėtąją(deja, vizito metu ne saulėtą, o audringą ir lietingą) Graikiją mokytojos dalinosi ne tik įspūdžiais, bet ir įgyta patirtimi su kolegomis.
„Pačioj kelionėj glūdi laimė…“ – taip savo nueitą kelią įvertino Faustas – Apšvietos epochos genijaus Johano Volfgango Gėtės filosofinės poemos veikėjas. Didžiausias šio mokslininko troškimas buvo rasti tokią akimirką, kurią norėtų sustabdyti, dėl kurios įstabumo nepabijotų net sandėrio su skeptiškai žmogaus galių atžvilgiu nusiteikusiu Mefistofeliu. Tačiau keliavęs, tyrinėjęs ir pažinęs Faustas suprato, jog laimę žmogui atneša ne ta viena akimirka. Laimė – tai dvasinio pasitenkinimo būsena, kurią žmogus gali jausti tik tada, kai atlieka tai, kas jam labiausiai patinka, kai tiki savo galiomis ir nebijo iššūkių, kai supranta, jog gyvenimas yra nuolatinė kelionė. Todėl ir ši savaitės kelionė pažinimo keliu su Salonikų mokiniais tapo puikia proga mokytoms atrasti naujų idėjų bei įtvirtinti jau turimus įgūdžius. Žinoma, ir suprasti, jog keliaujama pačiu geriausiu profesiniu keliu.
Taigi nėra abejonių: svarbu viskas, kas patiriama, atrandama ir suvokiama. Drąsa nežinoti, noras išbandyti yra tik dalis to, kas skatina. Kaip ir projektas „Stebiu – vertinu – augu“: matydami kitus, galime suprasti, ką iš tiesų verta išbandyti siekiant profesinio tobulėjimo, kas tinka mokyti ir mokytis. O jei dar išmokstame vertinti ir įsivertinti, tai tikrai galime neabejoti, jog augsime patys ir gebėsime užauginti kitus.