Vilniaus Gabijos gimnazija – nuolat naujovių siekianti ugdymo įstaiga. Išsikėlusi tikslą kurti mokyklą kaip pokyčiams atvirą ir nuolat besimokančią bendruomenę, savo tikslus pradėjo įgyvendinti tiesdama bendradarbiavimo tiltus. Pirmasis tiltas 2025 metų gegužės 16 dieną buvo nutiestas į Ukmergę – vieną seniausių Lietuvos miestų.
Šis miestas ypatingas daugeliu dalykų, iš kurių labiausiai norisi išskirti keletą. Pirmiausia, tai vienas iš dviejų Lietuvos miestų, savo centre turinčių piliakalnį. Be to, tai labai savitos, įdomios ir turtingos istorijos ir kultūros miestas. Galiausiai, čia tikrai daug balandžių, kuriuos savo dainoje mini legendinės grupės „Antis“ vokalistas A. Kaušpėdas.
Vis tik ne balandžiai, kurių taip gausu, atviliojo į Ukmergę gimnazijos Metodinės tarybos nares bei gimnazijos direktorę. Pasidalyti savo patirtimi ir pasisemti jos iš kolegų, kartu paieškoti būdų, kaip spręsti mokyklų bendruomenėms aktualius ugdymo klausimus bei užmegzti bendradarbiavimo ryšius – toks buvo vizito į Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją tikslas.
Viena iš žodžio „vizitas“ reikšmių – iš anksto suplanuotas, oficialus apsilankymas. Tačiau ši reikšmė, ypač aiškinime pabrėžiamas žodis „oficialus“ niekaip nederėjo prie šilto, nuoširdaus ir labai artimo susitikimo, kuris labiau panašėjo į bičiulišką, labai lauktą susitikimą po ilgo nesimatymo. Šypsenos, apsikabinimai ir gera nuotaika, įspūdinga ir šviesi gimnazijos aplinka, draugiškos pirmą kartą matomų (arba tik per nuotolį pažįstamų) kolegų šypsenos, pagarbūs gimnazijos mokinių pasisveikinimai susipynė į vieną darnų klegesį.
Pasidžiaugus gimnazijos aplinka, pasivaikščiojus po klases, apžiūrėjus mokinių darbelių parodas ir poilsio vietas buvo susėsta pasidalinti patirtimi ir kartu paieškoti būdų, kaip tobulinti ugdymo(si) veiklą. Ukmergiškiai kolegos noriai dalinosi savo patirtimi, pasakojo, kaip jie vykdo tarpdalykinę integraciją, kaip stebi mokinių ugdymą(si), taip pat kaip užtikrina, kad kiekvienas mokinys patirtų mokymo(si) sėkmę. Idėjas vijosi klausimai, klausimus sekė atsakymai, o laikas, dalijantis patirtimi, lėkė nepastebimai. Pasidalijus idėjomis atėjo metas atsisveikinti. Žinoma, prieš tai sutarus sulaukti atsakomojo vizito.
Sakysite, o kur čia tie balandžiai? Visur! Pirmiausia – balandžiai mokiniai, kurie labai gražiai buvo sutūpę gimnazijos koridoriuose įrengtuose nameliuose – suoluose, toliau – mokiniai – žinių nešėjai, apie kuriuos kaip apie labai darbščius ir kūrybingus kalbėjo gimnazijos mokytojai. Galiausiai, balandžiai – menininkų darbai, kurių tikrai pilnas miestas! Grožintis miestu pastaruosius reikėjo ne tik pamatyti, bet ir paglostyti, išgirsti ar prie jų atlikti menininkų priskirtą užduotį. Tad kaip neglostyti (ar negirti, nesidžiaugti ir nesididžiuoti), jei tokie mieli (ar šaunūs, darbštūs, mandagūs, didžiuotis skatinantys)? Jei apie mokinius – tai supratome, jog jie – tikri bendruomenės nariai ir kūrėjai, kūrybingi ir žingeidūs jauni žmonės. Jei apie paukščius – tai jie nuotaiką keliantys, miestu ir jame gyvenančiais žmonėmis grožėtis skatinantys. Ir(ne)pavojingi gal tik tuo, kad norisi ( priešingai nei A. Kaušpėdo dainoje) užsikrėsti jų bendruomeniškumu, talentingumu ir kūrybingumu.
Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja D. Ambrakaitienė
