Liaudies išmintis byloja: kai gauname, pilnėja delnai, kai duodame, pilnėja širdis. Būtent toks –pripildyti vieni kitų širdis, praturtinti mintis – ir buvo metodinės dienos, suorganizuotos Gabijos gimnazijoje besibaigiant mokslo metams, lūkestis. Tą lūkestį paskatino išsikeltas tikslas – pagilinti veiklų su visų poreikių mokiniais įgūdžius, formuoti teigiamas mokytojų nuostatas bei skatinti dalinimąsi patirtimi su kolegomis.
Kadangi šis tikslas buvo orientuotas į darbo su SUP vaikais mokymą(si), tai buvo sumanyta veiklą padalinti į dvi dalis: pirmą susitikimo dalį skirti teorijai, o antrą praktikai.
Pirma dalis, arba Pradžioje buvo žodis (Jn 1, 1–18)
Evangelijos pagal Joną dalis teigia, jog Žodis ypač svarbus. Ateinantis iš Svarbiausiojo, jis atneša ir galimybę rastis, kurtis. Teigiama, jog „be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“.
Todėl ir mokytojai, jausdami poreikį kurti, rasti ir atrasti, ir pradėjo savo mokymą(si) nuo žodžio. Kitaip tariant, nuo kolegų pranešimų, kuriais buvo dalinamasi žiniomis apie tai, kaip dirbti su įvairių mokymo(si) poreikių turinčiais vaikais, kaip ir kokius mokymo(si) metodus taikyti, kad tas mokymas(is)būtų veiksmingas. Buvo išklausyti net 5 pranešimai.
Technologijų vyresnioji mokytoja Emilija Teresa Janovič pasidalino savo patarimais apie tai, „Kaip meninis ugdymas gali padėti įgyvendinti įtraukųjį ugdymą?“ Etikos vyresnioji mokytoja Rasa Popelkovskaja akcentavo emocinio intelekto ugdymą kaip svarbią įtraukiojo ugdymo dalį( pranešimas „Emocinio intelekto ugdymas kaip įtraukiojo ugdymo dalis“) . Geografijos ir istorijos mokytoja Ernesta Lazauskaitė dalijosi puikiais patarimais apie šiuolaikinius mokymo(si) metodus (pranešimas „Universalaus dizaino taikymas klasėje ir pritaikymas specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams“). Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Danguolė Ambrakaitienė kvietė pasvarstyti, koks „Gabiojo mokinio kelias įtraukiojo ugdymo greitkelyje: pa(si)traukti į šalikelę, laikytis eismo taisyklių ar tapti šviesoforu?“, o anglų kalbos mokytoja ekspertė Renalda Tumėnienė dalino patarimus, „ Kaip priimti įvairovę?“
Antra dalis, arba kai Žodis tapo kūnu (Jn 1, 1–18)
Minėta Evangelija kalba apie Žodį kaip apie iš(si)pildymą to, kas buvo išpranašauta, išsakyta. Žodis atnešė šviesą – žinojimą, o šis – visiems žinantiems ramybę.
Taigi ir mokytojai, išklausę pranešimus ir pasisėmę žinių, pabandė jas pritaikyti. Tas pritaikymas – tai pažinimas per pojūčius. Ši veikla buvo organizuojama telkiantis į gabių, tačiau mokymosi sunkumų turinčių mokinių ugdymo(si) poreikius ir kylančias problemas. Siekiant įgyvendinti išsikeltą tikslą, buvo sukurtos simuliacinės pamokos, kuriose mokytojai tapo ugdymo(si) sunkumų turinčiais mokiniais. Dalyvaudami mini pamokose, mokytojai turėjo galimybę patirti, kaip gali jaustis įvairių mokymos(si) sunkumų turintys mokiniai. Tiesa, tai tebuvo viso labo minimalus, momentinis pojūtis, tačiau net ir jis tapo labai svarbus galvojant apie tai, kaip atliepti visų mokinių poreikius. Šios galimybės organizatorės – pagalbos vaikui specialistės Lina, Šarūnė, Dovilė, Rūta ir Sandra – ne tik puikiai parengė pamokėles, be t ir noriai aiškino klausimų nestokojantiems kolegoms, kaip jaučiasi sunkumų turintys mokiniai atlikdami užduotis, kaip kryptingiau galima būtų pritaikyti ugdomąją medžiagą, kaip dirbti, kad mokiniams sakomi žodžiai taptų kūnu, tai yra, rezultatu.
Ir apibendrinimas, ir rezultatas
Apibendrinant ir vėl norisi atsigręžti į Evangelija. O ji apibendrina, jog Žodyje buvo „gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“. Tokia šviesa, bendrystės šiluma ir šypsenomis šildydami vieni kitus ir pabaigė mokytojai metodinę dieną. Tikslas pasiektas, žiniomis pasidalinta ir suprasta, kad svarbiausia – žinios ir bendrystė. Juk tik dalinantis vieniems su kitais ir bendradarbiaujant galima įveikti visas tamsumas (kliūtis) ir paskleisti šviesą. Svarbu duoti, kad būtų galima gauti.
Parengė lietuvių kalbos mokytoja Danuolė Ambrakaitienė
