Tradicinėje bendruomenėje būdavo įprasta šventadieniais laukti giminaičių ar svečių, o jų sulaukus kalbėtis, dalintis ir džiaugtis. Būtent tokia – dalinimosi ir džiaugsmo nuotaika – ir buvo apėmusi Gabijos mokytojų bendruomenės narius penktadienį, lapkričio 21 dieną.
Tokio ypatingo jausmo „kaltininkai“ – Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos kolegos, atvykę atsakomojo vizito į Gabijos gimnaziją. Dar praėjusių mokslo metų pabaigoje Gabijos gimnazijos Mokytojų tarybos nariai bei gimnazijos Direktorė viešėjo Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Tuo metu buvo artimiau susipažinta su minėtos įstaigos Mokytojų tarybos nariais, diskutuota įvairiais mokytojams rūpimais klausimais. Jaukų pasibuvimą tuomet užbaigė pažadas sulaukti ukmergiškių Gabijoje.
Ir štai penktadienis, žadėto vizito diena. Ne šventadienis, tačiau tokiu šventiniu jis tapo Gabijos bendruomenei, minėtų svečių sulaukus. Iš pradžių, kaip ir įprasta tokių aplankymų metu, buvo apžiūrėta aplinka, pasigrožėta koridoriuose eksponuojamais mokinių darbais, o vėliau susiburta pasiklausyti Gabijos gimnazijos istorijos. Kaip ir dera istorijai, ją pasakojo istorijos mokytoja metodininkė Loreta Stasiulaitienė. Atliepdama svečių lūkestį pasidalinti patirtimi, kokia praktika taikoma mokiniams renkantis modulius, kalbėjo Metodinės tarybos pirmininkė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Vilija Rutkauskienė. Dar vienas lūkestis buvo aptarti skirtingų dalykų integravimą. Dvejų metų patirtimi bei ateities perspektyvomis dalinosi Gabijos gimnazijos matematikos mokytoja ekspertė Irma Zaveckaitė, kuri akcentavo, jog integracijai tereikia noro ir bendradarbiavimo.
Išgirdę rūpimą informaciją, svečiai pasklido po įvairias metodinių būrelių grupes, kur jaukiai šnekučiuojantis savo dalyko kolegų apsuptyje galutinai išnyko dalykiškumo ir oficialumo likučiai. Jaukiose grupelėse buvo diskutuojama apie tai, kaip suteikti veiksmingą pagalbą mokiniams, kaip, dirbant pagal atnaujintas ugdymo(si) programas, dalintis medžiaga ir patirtimi su kolegomis. Dalykinius klausimus keitė profesiniai pašmaikštavimai, vieni kitus glostė draugiški žvilgsniai. Atrodė, kad susėsta dalintis mintimis ir įžvalgomis su labai artimais draugais ar net giminaičiais, kurie tik tolėliau gyvena, tačiau savo gyvenimo būdu ir veikla yra labai artimi.
Gal todėl ir atsisveikinimas buvo toks, koks paprastai esti tarp artimųjų: su nuoširdžiais apsikabinimais, keliskart pasikartojančiais atsilabinimais ir švelniais papriekaištavimais, jog per trumpai viešėta. Žinoma: atsisveikinta pažadant sugrįžti. Ir ne vieniems, o su visu būriu jaunų žmonių, kad tą bendrystės jausmą galėtų patirti ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Išlydėjus dar ilgai šildė širdis mintis, jog šis penktadienis tikrai atrodė kaip šventadienis.
Parengė Danguolė Ambrakaitienė
