„Rašyti gali kiekvienas“ – teigė išeivijos rašytoja, kūrybinio rašymo dėstytoja. Ir jei kas nors iš Gabijos gimnazijos mokytojų tuo abejojo, tai pirmadienio kūrybinis pasibuvimas įrodė, jog tie žodžiai – tikra tiesa.
Žinoma, tiesa ir tai, jog rašymas turi rastis iš įkvėpimo. M. K. Čiurlioniui įkvėpimas buvo miškas ir jūra, na, o gabijiečiams mokytojams įkvėpimu tapo jų mokinių bei paties kūrėjo darbai. Pasiklausę I h klasės mokinės Martos atliekamo muzikos kūrinio, pasigėrėję II h klasės mokinės Paulinos miniatiūra, sukurta pagal Čiurlionio paveikslą „Gamtos etiudas” bei III E klasės mokinės Simonos miniatiūra „Jūra manyje”, sukurta pagal Čiurlionio paveikslą „Jūra naktį”, pasigrožėję II e klasės mokinės Agnės fotografijomis pagal M. K. Čiurlionio paveikslų motyvus, ir patys čiupo plunksnas. Į kūrybinį kelią jie išėjo kartu su kolegomis, o tą kelią nušvietė dailininko paveikslas „Karalių pasaka“.
Ir tikrai: nepraėjo nė dešimt minučių, o popieriaus lapuose nugulė karališkos gabijiečių miniatiūros. Jos buvo tokios pasakiškos, kad nusipelnė būti apdovanotos. Apdovanojimams buvo skirtos net 6 nominacijos:
Čiurlioniškai įsijautęs ir pasipuošęs Gabijos lituanistas Eligijus, vadovavęs kūrybinėms paieškoms, džiaugėsi kolegų įžvalgomis, gyrė jų išmonę ir apdovanojo kiekvieną kūrėjų grupę simbolinėmis čiurlioniškomis dovanėlėmis.
Čiurlioniško pasibuvimo pertrauką buvo konstatuota: Gabijos mokytojai – puikūs kūrėjai. Ir paskleista viltinga mintis: bendruomeniškumas + įkvėpimas = kūryba.
Dėkodami už bendrystę ir poetinius įkvėpimus gimnazijos lituanistai dalinasi kūrėjų – Gabijos gimnazijos mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, bibliotekos darbuotojų, administracijos atstovų – darbais.
Tegul užgimusios mintys šildo ir įkvepia visus!
Karalių svajonė
Svajonė suteikia žmogui sparnus, nes joje visada glūdi šviesos blyksnis. Svajonė. Bet kokia. Kiekvienam žmogui ji pati brangiausia. Kaip Karaliaus delnuose skleidžianti šilumą, viliojanti mintis gėrio link.
Labai labai norėtųsi, kad šviesa nugalėtų tamsą, apsigyventų kiekvieno sieloje, o jos atspindyje kiekvienas rastų ramybę pasauliui ir sau pačiam.
Šviesa
Šviesos blyksnis tautos rankose – Viltis, kuri nemiršta širdyje ir įkvepia tolimesnei kūrybai, nes kūryba giliai mumyse. Ir kasdien ji kitokia – kartais skleidžianti šviesą, kartais šilumą, o kartais – paslėptus jausmus tarytum žvaigždės naktį, o gal šviesa tunelio gale.
Tą šviesą apkabinkime karališkai tyrais delnais…
Pradžia
Žvelgdama į Tave, neriu į mėlyną gelmę, kur gimsta pradžia – minčių, jausmų, idėjų…
Visatos sąmonė gili, bet nebijau paskęsti.
Juk tai tik pradžia…
Šviesos blyksnis
Šviesa sklindanti iš gelmės. Pasaulis trapus ir nesaugus. Ar apsaugos jį stiprios karalių rankos, taurios širdys, jų išmintis?
Medžiai, atrodantys kaip tamsos buveinė, iš tikro po truputį skleidžia šviesos pumpurus…
Kiekvienas šviesos blyksnis ras vietą žmonių širdyse ir pasaulis išliks.
Pasaką kuriantis Karalius
Ankstyvas rytas. Jau dabar žinau: 70 skambučių per dieną, 20 susitikimų, kitų įvairių darbų.
Iš kur gauti jėgų? Kaip spėti?
Iš kur semtis įkvėpimo?
Lėtai praveriu mokyklos duris. Žvelgiu į kiekvieną savo rankomis išdailintą sieną, į kiekvieną savo rankomis išglostytą kampelį. Ir tada sielos gilumoje išgirstu balsus: „Kaip jauku! Kaip gera! Čia kaip namuose!“ Ir kaip trupinius nuo stalo nubraukiu nuovargį, rūškaną ryto nusiteikimą.
Atmerkiu akis.
Mano darbas – mano pasaka. Ir aš – tą pasaką kuriantis Karalius.
Pilies pasaka
Ant aukšto kalno tarp debesų ir saulės spindulių sėdėjo 52 princesės ir 8 princai. Liūdėjo, nes niekaip negalėjo nulipti nuo kalno. Debesimis atsklendė Karalius ir Karalius. Princus ir princeses išvadavo. Visi puotavo apšviesti saulės spindulių, šoko aplink kalną, mėtėsi debesimis, kol pabudo iš gilaus miego ir pamatė nustebusias mokinių akis…
Parengė lietuvių kalbos mokytoja Danuolė Ambrakaitienė
