Kai besileisdamas lėktuvas krypteli į šoną ir pro langą pamatai raukšlėmis išvagotą Italijos Alpių žemę, kai ima rodytis, jog jis tuoj tuoj čia pat švelniai brūkštelės savo sparnu tuos raukšlėtus žemės skruostus, nejučia pajunti save klausianti: ,,Ir ten gyvena žmonės?“ Tokį klausimą, ko gero, kėlė ne vienas, pro lėktuvo langą išvydęs akiai neįprastą peizažą. Toks klausimas neapleido ir tada, kai kalnuotą reljefą ėmė vagoti mėlyni upių ir upelių kaspinai, o netrukus pasiliejo ir sodri, tarsi gerai pažįstama lietuviškos gamtos žaluma, tankiai pribarstyta didesnių ir mažesnių namų. Į tokią įspūdingą, o gamta savą kraštą primenančią žemę ir leidosi Gabijos gimnazijos kolektyvas, siekdamas sustiprinti bendruomeniškumą ir pagilinti kultūrinį pažinimą.
Vakarinio skrydžio įspūdžiai vėlyvos vakarienės metu skambėjo pasigėrėjimu ir nuostaba, o šiuos jausmus pakeitė maža, bet jauki smulkmena: keliaujant į viešbutį poilsio kvepėjo džiūstanti žolė, ir tas kvapas buvo toks svaigiai pažįstamas ir savas. Ir nesvarbu, kad liepos nesiliovė stebinti savo žiedų ir lapų dydžiu, gerokai didesniu už mūsiškį, lietuvišką.
Antra diena pasitiko žadėdama daugybę įspūdžių. Pirmasis – kelionė traukiniu į Komo miestą. Pasidžiaugus jo senamiesčiu buvo skubama į laivą, turėsiantį nešti įspūdingais Komo ežero vandenimis. Ir vėl iš nuostabos išsiplėtusios akys, draugiškos šypsenos kartu sekant pakrante besikeičiančius vaizdus, bičiulystė dalinantis gražiomis akimirkomis ar bandant jas užfiksuoti. Kelionė laivu pertraukė trumpas vizitas į Belagio miestelį. Pasivaikščiojus jaukiomis jo gatvelėmis ir vėl buvo tęsiama kelionė iki Varenna miesto. Akys godžiai gėrė šio miesto architektūrą, o kojos jau nešė traukinio link. Prislopinti įspūdžiai vagonuose, skambus juokas prisimenant praeinančią dieną skubino vakarop ir viešbutin.
Trečia kelionės diena buvo skirta Milanui. Pažintis su šiuo miestu prasidėjo nuo miesto centro, tiksliau, nuo pažinties su Sforcų pilimi. Tai XV a. pastatyta pilis, kurios istorijoje buvo išgirsti ir gerai žinomi bei svarbūs Lietuvai vardai – Bona Sforca, Žygimantas Augustas Senasis bei Žygimantas Augustas. Pasidžiaugus istorija ir saulėtu oru buvo keliaujama prie kito, stebuklą primenančio objekto – Milano katedros. Tai švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo metropolinė katedra bazilika, svarbiausia Milano arkivyskupijos bažnyčia, didžiausia bažnyčia Italijoje ir trečia pagal dydį pasaulyje. Dantyti ir raityti marmuro bokšteliai, pusketvirto tūkstančio skirtingų – ir nė vienos vienodos! – skulptūrų, įvairiaspalviai vitražai ir masyvios kolonos liudija ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus darbo didybę.
Katedros vitražų margumą ir sunkiai nusakomą įspūdį keitė pažintis su kitais šios nuostabios ir savo žaluma taip artimos savai šaliai objektai: La Scala teatras, kurio didybė slypi už visai neišvaizdžių mūro sienų, Vittorio Emanuele II prekybos pasažas, traukinio dundesys, nunešantis į jaukų Bergamo miestą, kuklus funikulierius, kantriai užnešantis visus į senąją miesto dalį, nuo kurios atsiveria nepaprasta, savo žalumoje raudonais stogais nubarstyta panorama, tokia ypatinga ir kartu sava, nes primena tuos pačius raudonus senojo miesto stogus, džiuginančius akį žvelgiant nuo Gedimino kalno. O tada – vėlyva traukinio kelionė į viešbutį, dalinantis įspūdžiais ir draugiškais pečiais pavargusiai galvai priglausti…
Todėl kai vėl išaušo rytas, ir draugiškas, bet jau lengvo ilgesio atskiestas klegesys pasuko aerouosto link, rodėsi, kad paliekamas toks ypatingas, nepaprastas, bet kartu ir labai savas kraštas. O lėktuvui ir vėl sparnais glamonėjant kalnuotą Italijos Alpių veidą, liko tik džiugus džiaugsmingas atodūsis: ir ten gyvena žmonės😊.
Įspūdžiais dalinosi Danguolė, Dovilė, Sevilė
