Paskutinė detalė dvylikos metų dėlionėje…
Metai po metų, diena po dienos dėliojote save iš skardaus juoko gimnazijos koridoriuose. Iš pamokų, kurios kartais buvo išmoktos, o kartais – tik išgyventos. Iš tylių draugysčių, pirmųjų nusivylimų kartėlio, svarbių kontrolinių, nedrąsių svajonių ir mažų, bet itin svarbių pergalių. Iš akimirkų, kurios tada atrodė tokios kasdienės, o šiandien tampa neįkainojamos. Nes yra dalykų, kurie niekada nebūna savaime suprantami: švelnus draugo rankos spustelėjimas, gyvas pokalbis vietoj trumposios žinutės ekrane, ilgesnis žvilgsnis prieš atsisveikinant ir ypatingas supratimas, kuris ateina tada, kai baigiasi reikalavimai… Atrodo, tai tik mažos smulkmenos. Tačiau būtent jos kūrė Jus. Kaip tos unikalios dėlionės dalys, be kurių šis dvylikos mokslo metų paveikslas niekada nebūtų baigtas.
Dėliojote save vieni šalia kitų. Mokėtės, klydote, augote. Kartais pykotės, vėl taikėtės, pasiklysdavote ir vėl atrasdavote save bei vieni kitus. Būdavo dienų, kai atrodė, kad kažko trūksta, kad kai kurios detalės nedera, o gyvenimo vaizdas pernelyg painus… Bet pažvelkite šiandien – mokyklinių metų dėlionė baigta!
Mielieji XXXV laidos abiturientai,
Paskutinis skambutis nėra pabaiga. Tai trumpo stabtelėjimo akimirka. Akimirka, kai užveriate Gabijos gimnazijos duris delnuose tvirtai spausdami savos dėlionės dalį – truputį nutrintą mokyklinių suolų, bet spalvotą nuo prisiminimų, galbūt ne visada taisyklingą, bet tikrą. Jūsų.
Gyvenimas tęsiasi. Dar ne kartą kursite, atrasite, klysite, mylėsite ir iš naujo perdėliosite savąjį pasaulį. Tačiau tegul gyvenimo skuboje neprapuola tai, kas tikra: laiku ištartas žodis, juokas iki ašarų, apkabinimas be priežasties ir ta tyli širdžių kalba… Ir po daugelio metų prisiminsite ne pažymius ir ne egzaminų datas. Prisiminsite tai, kas buvo tarp jų – bendrystė.
Šviesios ir drąsios gyvenimo dėlionės!
Direktorė
