Paskutinę dieną prieš rudens atostogas, spalio 27 d., gimnazijoje nuskambėjo tradicinis, visų laukiamas renginys „Gabijovizija 2024“. Iš visų mokyklos šokančių ir dainuojančių talentų vertinimo komisijai geriausiu pasirodymu išrinkus ketvirtokės gimnazistės Emilijos dainą „Auksinės akys“, po renginio ją ir pakalbinome.
Geras. :)
Nesitikėjau. Tai nebuvo mano planuose. Pirmiausia, todėl, kad kitą dainą dainuoju trise su merginomis (atstovaujame Dainos teatrui), tad mano tikslas buvo gerai pasirodyti su jomis, padaryti viską, kam mes taip ilgai ruošėmės. O dėl savęs – tai mano dainos tikslas buvo, kad gal žmonės ją suprastų.
Tiksliai net nežinau. Aš nuo devintos klasės lankau Dainos teatrą, tai turbūt kiekvienais metais su teatru dalyvaudavau.
Na, visąlaik turėjau tokį tikslą, nuo tada, kai tik pradėjau dainuoti mokykloje, mąsčiau, kad noriu sudainuoti viena. Aš anksčiau galvojau, kad gal kokią atlikėjos Adelės dainą imsiu ir sudainuosiu, bet kadangi manyje kūrybinę ugnį įžiebė Dainos teatras, tai nusprendžiau, kad reikia atlikti savo dainą, juo labiau, kad man tai – paskutiniai metai mokykloje.
Ši daina buvo sukurta ganėtinai seniai, vos ne pirmaisiais mano dainavimo Dainos teatre metais, kokioje devintoje klasėje. Ta daina, iš tiesų, yra kaip ir daina sau, kai buvau maža. Daina apie auksines akis… Auksinės akys čia – rudos akys, apšviestos saulės šviesos, tuomet jos turi tokį auksinį atspalvį. „Rudos akys“ būtų nuobodu, o „auksinės“ skamba kažkaip vaizdingiau, gražiau. Tad tai yra daina man pačiai.
Taip pat, kadangi ispanų kalba man yra artima, nusprendžiau, kad aš galiu ir jos žodžių įdėti į tekstą. Žmonės gal iki galo nesupras, bet jie „pagaus“, kad ispaniškai.
Pradžioje yra, visų pirma, lietuviški žodžiai, kad „Nuleisiu žemėn dalelę dangaus, ją duosiu tau, / Nors tai nešildys širdelės, bent nevirkdys.“ Ir tada ispaniški žodžiai apie tai, kad aš dainuoju sau, kad jeigu aš galėčiau save mylėti ir apkabinti kiekvieną dieną, aš taip ir padaryčiau. Panašiai taip verčiama. Ispanų kalbą verčiant į lietuvių, kartais keistai skamba, bet esmė tokia, kad tiesiog save globočiau, saugočiau.
Tai nebus mano gyvenimo pagrindas, bet aš niekada nepaliksiu muzikos. Aš visąlaik kursiu, ir aš tai žinau.
Parengė Agnė Matulionytė, IV D