Abiturientai – apie prabėgusį laiką ir ateities svajones  

Ne visus mokinius, išlydimus į vasarą, sutiksime ateinantį rugsėjį. Todėl, kad daliai jų šie metai – jau dvyliktieji, praleisti mokyklos suole. Tad, prieš išsiskirstant visiems, tradiciškai uždavėme abiturientams keletą klausimų tiek apie įgytas patirtis, tiek apie ateities lūkesčius.

1. Kokios nuotaikos lydi baigiant mokyklinį etapą?
2. Ką prisiminsite iš gimnazijos neformaliojo gyvenimo?
3. Kokie prisiminimai liks apie akademinę įstaigos sritį, pamokas?
4. Kurių mokytojų pavardės ar vardai, manote, liks visam gyvenimui atmintyje?
5. Gražiausias prisiminimas iš gimnazijos?
6. Linksmiausias arba liūdniausias prisiminimas.
7. Kaip manote, prieš akis laukia geresnis ar blogesnis gyvenimo periodas? Turbūt jau turite jam planų?

Dominykas, IV D:

1. Nuotaikos ir liūdnos, ir džiaugsmingos. Liūdna, nes žinau, kad čia buvo labai lengvas etapas ir kad aš jo pasiilgsiu. Džiaugsmas, nes aš augu, keičiuosi ir turėsiu daug naujų teigiamų (neigiamų) patirčių.
2. Prisiminsiu žmonių charakterius, įgytus socialinius įgūdžius, jaunimo „kvailystes“. Žiūrėsiu į šiuos laikus su nostalgija.
3. Prisiminsiu dažnai reikalaujamą discipliną ir gebėjimą susikaupti. Beje, prisiminsiu ir jausmus, kurie kildavo galvojant apie pamokas.
4. Išliks atmintyje šie vardai: Nomeda Zdanienė, Jolanta Antanavičienė, Jūratė Kalverš, Virginija Viniautienė.
5. Vieno išskirtinio prisiminimo iš gimnazijos nėra, bet man pačiam įdomiausia mano charakterio raida, kurią stebėjau kelerius metus.
6. Linksmiausia tai, kad pradėjau bendrauti su žmonėmis, šalia kurių jaučiuosi gerai. Liūdniausi vienišumo periodai.
7. Prieš akis nei blogas, nei geras kelias. Jis neutralus ir tikiuosi, kad links į gera su visais naujais rūpesčiais. Tikslių planų neturiu, yra tik tokie bendri, pvz.: keliauti su draugais, akademija, socialiniai ryšiai, laisvo pobūdžio darbas, finansinė laisvė.

Patricija, IV G:

1. Na, iš tiesų nuotaikos yra gana liūdnos, ko aš, iš tikrųjų, nesitikėjau. Vakar jau gavome žinutę, kad reikia atnešti mokymosi sutartis, pasirašytas su mokykla, ir jas nutraukti – ši žinia širdį net supurtė. Taigi, kažkaip baisu, nežinomybė ir liūdesys apima stipriai, sakyčiau.
2. Oj, iš neformaliojo gyvenimo prisiminsiu viską. Visi miuziklai, šokių fiesta, kalėdiniai renginiai, Šimtadienis, vaidinimai, Paskutinio skambučio renginiai kiemelyje – viskas tikrai atmintyje išliks ilgų ilgiausiai ir sukels labai gražias emocijas ir prisiminimus. Taip pat įstrigo atmintyje tam tikros įdomios dienos, pvz., miego diena, diena be kuprinės…
3. Iš akademinės srities išliks tai, kad tikai sunku, reikia labai daug darbo, labai daug noro, labai daug pastangų įdėti į viską. Ir tikrai šitoje mokykloje, jeigu tik parodai norą mokytis, stengtis, siekti, tikrai mokytojai padės, pagelbės ir tikrai nereikia bijoti klausti. Mano nuomone, mokykla stipriai ruošia egzaminams.
4. VISAM GYVENIMUI, aišku, liks tokia vienintelė, kurios pakartoti negalima, Virginija Viniautienė, nes tai asmenybė, kuri, manau, ne kasdien gyvenime sutinkama. Jos mokymo metodika, jos pasakojimai, jos patirtys, jos įžvalgos tikrai yra išskirtinės. Taip pat, manau, visam gyvenimui liks ir Violeta Aniūnienė, man asmeniškai daug padėjusi, turinti savo specifinį mokymo būdą. Tad šitos dvi mokytojos, bent man asmeniškai, išliks visam gyvenimui.
5. Man gražiausias prisiminimas yra mano 18-tasis gimtadienis, kuris sutapo su šokių fiesta. Atrodo, tokią dieną nori koncentruotis į save, bet taip sutapo, kad tuomet tikrai reikėjo daug repetuoti, daug stengtis. Nustebino tai, kad mane mokykloje labai šiltai pasveikino visi – tiek šokių mokytoja, tiek valgykloje visi draugai, galiausiai, kai galvojau, kad čia jau visi sveikinimai, mane išsikvietė dar ir ant scenos asmeniškai pasveikinti ir įteikti gėlių. Tai tik dar kartą parodo, kad  gimnazijos žmonės yra labai draugiški, labai susitelkę.
6. Manau, liūdniausias prisiminimas yra iš praeitų metų Paskutinio skambučio šventės. Tuomet atėjo suvokimas, kad išeina dvyliktokai ir mes būsime vyriausi mokykloje. Išties apėmė didelis liūdesys, nes turėjau daug dvyliktokų draugų, kurie buvo draugiški, visada visur kviesdavo, padėdavo. Tad tą dieną buvo daug emocijų. Ir dabar taip pat apima emocijos, kad mūsų iš viso čia tuoj nebeliks, kad jau mūsų laiko pabaiga ateina.
7. Į ateities klausimą dar iki galo net neturiu atsakymo, kas laukia ateity, po mokyklos baigimo, aš iš tiesų nežinau. Manau, po mokyklos bus toks tarpinis periodas – egzaminų, laukimo, tikrai bus daug streso. Todėl, kad iš dalies čia žengiame labai didelį gyvenimo žingsnį. O po to gyvenimo periodas bus šviesesnis, bus daugiau iškeltų tikslų, daugiau laisvės, nebeliks namų darbų, dienyno, kur rašo pažymius…

Agnė, IV D:

1. Dabar lydi mišrios nuotaikos, nes labai įdomu pamatyti, patirti tą naująjį pomokyklinį etapą, pradėti gyventi kažkiek kitaip, nei įpratau per tuos 12 metų. Tačiau yra ir daug baimės, nežinomybės, neužtikrintumo. Mokyklos baigimas visada atrodydavo taip toli, o net ir dabar, likus mažiau nei 2 savaitėms iki paskutinio skambučio, iki egzaminų, vis tiek ta diena atrodo dar neapsakomai toli.
2. Atmintyje liks visi renginiai: Gabijovizijos šventės, sąspiečiai, Šimtadienio šventės, miuziklai,  jau, deja, išsikvėpusi „Brigada“. Taip pat neformaliajam ugdymui priskirčiau ir „Erasmus“ projektus, kurie buvo tikrai didelė mano mokyklinio gyvenimo dalis ir be kurių aš šiandien savęs neįsivaizduoju. Net ir ta pati mokyklinė kasdienybė įsimins – laiko leidimas su draugais, ėjimas į valgyklą.
3. Quizletai. Tai tokia svetainė, kur galima pačiam kurti mokomąsias korteles su įvairiomis sąvokomis, faktais ir t.t. Jei jau po egzaminų nebeprisiminsiu jokios akademinės informacijos, visada prisiminsiu patį quizletų kūrimą. Su „Quizlet“ svetaine mane supažindino mokytoja Marytė Puzaitė gal 9-toje ar 10-toje klasėje ir ta svetainė man labai labai padėjo mokantis 10–12 klasėse. Manau, ją naudosiu ir universitete. Ji padėjo ne tik man – tomis kortelėmis dalindavausi ir su bendraklasiais, ir girdėjau, kad daug kam pagelbėjo. Visada buvo smagu matyti, kad prieš kontrolinį darbą dar kokie 16 žmonių kartu kartojasi tuos pačius istorijos ar chemijos faktus.
4. Mokytojus, tikriausiai, prisiminsiu beveik visus ir dėl skirtingų dalykų, tačiau labiausiai, turbūt, atmintyje išliks tie, su kuriais bent kažkiek susipažinau neformalioje aplinkoje, tad norėčiau išskirti kelis. Visų pirma, išskirčiau savo lietuvių kalbos mokytoją Jūratę Kalverš, kuri yra vienintelė mokytoja, su kuria mokausi nuo pat 5 klasės. Tai mokytoja, kuri man suteikė daugiausiai galimybių išreikšti save bei patirti naujų dalykų – tik dėl jos aš atsiradau „Erasmus“ projekte, mokyklos laikraštyje, įvairiose olimpiadose ir pan. Su ja, galbūt, esu geriausiai susipažinusi už mokyklos ribų, kai atsiskleidžia visiškai kitas žmogaus charakteris, tad gal todėl jaučiu šiokį tokį stipresnį ryšį su ja. Į literatūros pamokas visada norėdavau eiti, nes su ja analizuoti kūrinius buvo labai įdomu (gal tik reikėjo man mažiau ginčytis :) ) Nors ją sutikdavau tik mokyklos koridoriuose ir klasėse, taip pat labai įsimins istorijos mokytoja Loreta Stasiulaitienė, per kurios pamokas, nors atrodo, kad tik klausai dėstomos medžiagos, bet visada būna labai linksma, per kiekvieną pamoką atsirasdavo  kas nors juokingo, o ir jos pačios šmaikštumas visada pagyvindavo pamokas. Taip pat ją prisiminsiu kaip labai profesionalią bei racionalią mokytoją – pamokos medžiaga visada tiksli, koncentruota ir aiški. Dar įsimins chemijos mokytoja Giedrė Misiukevičienė kaip labai pozityviai nenuspėjama, kurią taip pat teko geriau pažinti neformalioje aplinkoje projekto metu. Galiausiai – mano teatro mokytoja Eglė Meldaikė, kurios keliais žodžiais apibūdinti neįmanoma, tad tiesiog apibūdinsiu ją kaip atominį užtaisą (žinoma, gerąją prasme).
5. Gražiausi prisiminimai – tikriausiai 11 ir 12 klasės Šimtadieniai, nes mums visiems ruošiant Šimtadienį tuometiniams dvyliktokams pirmą kartą pajaučiau tą artumą ir ryšį su savo karta ir pradėjau ja labai didžiuotis. O 12-tos klasės Šimtadienis buvo man asmeniškai labai graži šventė, nes mano pačios Šimtadienis visada atrodė taip toli ir toks nepasiekiamas, o tą dieną sėdint aktų salėje ir po to dar kartą pajutau tą šilumą savo kartai.
6. Linksmiausias įvykis – tokia, atrodo, visai nereikšminga diena – vienas 11 klasės žiemos antradienis, kai turėjome dvigubą etikos pamoką ir mokytoja mus išsivedė į lauką pačiuožinėti nuo kalniuko. Pasijutau truputį vėl kaip mažas vaikas ir su klasės draugais prisidūkome kelioms savaitėms į priekį.
7. Ateinantis laikas, kaip, turbūt, dauguma atsakė – nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog kitoks. Galbūt sunkesnis, nes niekas jau už rankytės nebevedžios, namų darbų į TAMO nesurašys, o problemos bus didesnės ir rimtesnės nei 2 kontroliniai per vieną dieną. Atsiras kitos pareigos, kitos atsakomybės, reikės prisitaikyti prie kito gyvenimo etapo. Ateities planuoti niekada gerai nemokėjau, bet kol kas bent vieneriems (o, jei patiks, ir visiems ketveriems) metams yra suplanuotos studijos Vilniaus universitete, Komunikacijos fakultete, taip pat jau ilgai atidėliojamas vairavimo egzamino išsilaikymas bei naujų pažinčių kūrimas.

 Kamilė, IV A:

1. Džiaugiuosi, kad nebereikės kankintis su matematika ir galėsiu atiduoti visą savo energiją kūrybai bei tam, kas išties domina. Tačiau tuo pačiu metu ir liūdna palikti vietą, kur praleisti beveik 4 gyvenino metai, o visi koridoriai, kabinetai ir kitos viečiukės, kuriose būdavom su draugais, liks tik kaip prisiminimai.
2. Prisiminsiu visas veiklas. Tinklinį bei varžybas, spektaklius bei dalyvavimą juose, parodas, jų ruošimą ekspozicijoms, grožintis kitų darbais, taip pat ir savo pačios darbų eksponavimą. Be to, prisiminsiu pokalbius su mokytojais bei mokyklos darbuotojais, kadangi jų metu patyriau labai daug šiltų akimirkų bei savotiškų gyvenimo pamokų.
3. Prisiminsiu, kaip kankino matematika, tačiau visada prisimenu tik laimingas akimirkas, todėl daugiausia atmintyje liks dailės, anglų bei lietuvių kalbų pamokos, kurių metu mokytojos sudomindavo, įkvėpdavo bei skatindavo siekti kuo daugiau ir nebijoti reikšti savęs, net klysti. Manau, šių trijų mokytojų pamokas prisiminsiu visą savo gyvenimą.
4. Prisiminsiu, visų pirma, mokytoją, kurios kabinete buvo praleista daugiausia laiko ir kuri visada mane skatindavo kurti bei domėtis, palaikydavo mano beprotiškas idėjas ir visada pamaitindavo, tai dailės mokytoja Ramutė Baltrūnienė. Antra mokytoja, visada skatinusi domėtis daugiau, negu nurodo programa, ir atrasti būdų, kurie skatina mokymąsi, tai anglų kalbos mokytoja Renalda Tumėnienė. Ji taip pat dalijosi meile knygoms ir yra padovanojus ne vieną knygą. Trečia trumpiausiai turėta mokytoja, bet taip pat stipriai palikusi savo antspaudą yra Danguolė Ambrakaitienė, mokytoja, kurios pamokose nebijodavau klysti ir reikšti savo nuomonės. Ši mokytoja taip pat sudomino literatūra, net ir ta, kuri galėtų pasirodyti pati nuobodžiausia. Taip pat dar noriu paminėti Jolantą Grudzinskienę, mokytoją, kuri skatino ne tik mano, bet ir kitų mokinių sveiką gyvenseną, sportavimą ir kuriai padėti niekada nebuvo sunku.
5. Labai sunku išsirinkti tik vieną įsimintiną įvykį, bet turbūt visada galvoje liks 11-toje klasėje organizuotas Šimtadienis, kadangi dalyvavau visose įmanomose jo rengimo veiklose, o galutinis rezultatas buvo nuostabus. Pats procesas bei draugai, supę mane tuo metu, daug išmokė ir skatino veikti.
6. Liūdniausia turbūt bus prisiminti tai, kad reikės išsinešti daiktus iš dailės kabineto, net galvojant apie tai kaupiasi ašaros. Taip greičiausiai jaučiuosi todėl, kad dar pats mokyklos baigimas neatrodo tikras, o daiktų išsinešimas parodys, kad viskas baigta.
7. Po mokyklos baigimo, aišku, laukia šviesus etapas, nenoriu sakyti, kad šviesesnis, kadangi dabartinis jau ir taip šviesus. Bet esu tikra, kad kitas etapas bus toks pat nuostabus, koks yra ir dabar. Jau turiu planų ir labai tikiuosi, kad viskas pavyks. Kadangi studijuosiu menus, turėčiau atsidurti atmosferoje, kurioje man skirta veikti ir augti, bet, žinoma, nesiskundžiu etapu, kurį jau teko pereiti.

Liepa, IV D

1. Šiuo metu vis dar negaliu patikėti, jog jau baigiu mokyklą. Atrodo, kad visa tai netikra. Viena vertus, labai smagu, nes prasidės visai naujas, universiteto etapas, tačiau, antra vertus, be galo liūdna. Šioje mokykloje mokausi jau 12 metų ir baisu net pagalvoti apie gyvenimą be jos. Vis pagalvoju apie tai, kad gyvenimas už mokyklos ribų dar visai naujas ir nepažįstamas, todėl jaučiu ir  dalelę baimės.
2. Kiek save pamenu, visada buvau aktyvi neformaliojo gyvenimo dalyvė, todėl didžioji dalis mano mokyklos prisiminimų susijusi būtent su užklasinėmis veiklomis. Niekada nepamiršiu žurnalistikos būrelio susitikimų, mielų pokalbių ir įdomiausių interviu. Taip pat mano širdelėje amžinai gyvens Mokinių taryba ir jos komanda. Tiek laiko ir jėgų atidaviau šiai veiklai, tiek daug nuostabių posėdžių bei užsimezgusių draugysčių, kurios tvirtos ir man išėjus iš ten. Na, ir negaliu pamiršti visų papildomų projektų, kuriuose turėjau galimybę dalyvauti. Negaliu apsakyti, kiek daug man davė visos papildomos veiklos mokykloje. Dėl jų esu tokia, kokia esu dabar.
3. Manau, kad, kaip ir daugeliui mokinių, kasdienės pamokos būdavo tikra kankynė. Tačiau, kai prieš akis jau finišo tiesioji, suprantu, kokios iš tikrųjų buvo tos pamokos. Nepamiršiu, kaip su klasės draugais turėdavome įvairių projektų, diskusijų, darbų grupėse. Manau, kad darbas grupėse ir įvairios grupinės užduotys man asmeniškai buvo įsimintiniausios.
4. Tiesą pasakius, nepamiršiu nei vieno mokytojo. Paskutiniais metais supratau, kokie nuostabūs yra visi mano mokytojai. Niekada nepamiršiu Jolantos Antanavičienės, nes ji buvo nuostabiausia auklėtoja ir anglų kalbos mokytoja. Ji visuomet būdavo šalia, paklausdavo apie nuotaikas ir savijautą, išspręsdavo visas problemas bei visada turėdavo kokią nors įdomią idėją ar planelį. Na, o kaip mokytoja ji visuomet skatino mane tobulėti ir augti kiekvieną dieną. Nuoširdžiausiai sakau „myliu“ ir dėkoju už nuostabų laiką. Taip pat nepamiršiu Jūratės Kalverš, kuri mokė mane nuo pat 5-tos klasės. Jos pamokos visada buvo jaukios, pilnos šilumos ir juoko. Žinau, jog kartais kalbėdavomės su suolo drauge ir mokytoja vis replikuodavo: ,,Na, mergaitės“, bet net ir tada galėdavai pamatyti jos lūpose slaptą šypsenėlę. Ypatingas „ačiū“ už tokią meilę ir jaučiamą rūpestį. Negalėsiu pamiršti ir istorijos pamokų su mokytoju Raimundu Trinkūnu. Jo pamokos visuomet buvo įdomios ir pilnos juoko. Nuoširdžiausias „ačiū“ už tiek metų gerų emocijų ir taip pat rūpestį. Iš tikrųjų, man neužtektų ir viso laikraščio, norint parašyti apie kiekvieną iš savo mokytojų. Kiekvienas iš jų savaip mane užaugino ir davė man ką nors naujo, svarbaus. Lygiai taip, kaip ir mokyklos draugai, jie tapo didele mano gyvenimo dalimi bei padėjo įvairiose situacijose. Kiekvienoje pamokoje jaučiausi laukiama, jaučiau rūpestį ir galėjau augti tiek žinių srityje, tiek ir kaip žmogus. Tariu didžiausią AČIŪ su didžiausia MEILE. 
5. Labai ilgai galvojau, koks gi gražiausias mano gimnazijos momentas ir negalėjau išsirinkti. Nors atrodo, kad kiekviena diena buvo ta pati rutina, tačiau tų gražių momentų buvo begalė. Mano visi gražiausi momentai vienu ar kitu būdu yra susiję su bendruomene ir įvairiais renginiais. Vieni iš mylimiausių momentų yra susiję su organizuojama kiekvienais metais Pyragų diena. Būtent tomis dienomis pamatydavau, kokia empatiška ir aktyvi yra mūsų bendruomenė. Kartais stovėdavau nuošalyje ir žiūrėdavau į tą mažą mūsų mokyklos trikampį. Jame buvo tiek daug juoko, šnekesių, krentančių centų, derybų – viso to šurmulio, kuris keldavo man didžiausią šypseną. Tais momentais pajausdavau šilumą ir net pasididžiavimą, nes kiekvienas iš žmonių, buvusių tame trikampyje, kad ir maža dalimi, tačiau prisidėdavo prie kilnaus dienos tikslo. Negaliu apsakyti, kaip gražu buvo žiūrėti į Gabijos žmones tuo metu.
6. Na, liūdesio ir nostalgijos šiuo metu man pakanka, todėl papasakosiu gal apie linksmuosius prisiminimus. Šiuo metu į galvą ateina tik ilgosios pertraukos. Kiekviena ilgoji pertrauka tapdavo atskiru nuotykiu, pilnu juoko ir emocijų. Net negaliu išsirinkti vienos dienos, apie kurią galėčiau papasakoti, nes dažniausiai kiekvieną dieną skambėdavo juokas ir tų prisiminimų tik daugėdavo. Vieni linksmiausių prisiminimų susiję su draugų grupele. Niekada nepamiršiu, kaip 11-toje klasėje dažniausiai atėjusi į valgyklą rasdavau juos, užėmusius visą atskirą stalą. Niekada nebūdavo liūdna prie to stalo. Pamenu, kaip man tik atėjus prie jų su maistu, jo iš karto nelikdavo. Tik ateidavau ir nuskambėdavo: ,,Tai ką čia valgai?“ ir ,,Ar duosi paragauti?“ Pasiilgsiu tų momentų. Būtent jie man visuomet asocijuosis su juoku, šypsena, laime ir meile.
7. Nežinau, ar tas ateinantis gyvenimo periodas bus blogesnis, ar geresnis, tačiau žinau, kad labai jo laukiu. Manau, kad iš mokyklos pasiėmiau viską, ką galėjau, ir pats metas judėti toliau. Aišku, be galo baisu ir liūdna palikti viską ir keliauti toliau, tačiau tikiu, kad viskas bus taip, kaip reikia. Šiuo metu turiu didelių planų ir svajonių, kuriuos tikiu, kad pavyks įgyvendinti. Būtent tie planai skatina mane judėti, skatina nebijoti to, kas laukia. Manau, bus labai smagu ir įdomu. Tikrai nelengva ir teks prisitaikyti prie naujo gyvenimo, tačiau jau laukiu nesulaukiu norėdama pamatyti, o kas gi toliau. Kartais pasijaučiu taip, lyg laukčiau naujos serialo serijos. Atrodo, praeitas sezonas buvo nerealus ir net tobulas, tačiau vis tiek lauki pratęsimo, naujų serijų, naujų sezonų. Tikiuosi, jog taip yra ir kitiems dvyliktokams. Tikiuosi, jie taip pat laukia savo gyvenimo naujų serijų, kuriose išsipildys jų svajonės ir jie pasieks visko, ko nori, svarbu nebijoti.

Parengė Agnė Matulionytė, Adrija Subačiūtė, Liepa Samulionytė