Pokalbis su miuziklo scenarijaus autore, režisiere Egle Meldaike.
Formatu nuo ankstesnių nesiskyrė absoliučiai niekuo. Kaip ir visi kiti miuziklai, turėjo du veiksmus, daugmaž panašus skaičius žmonių, su gyva muzika, trys pasirodymai ir daugiau niekada. Tiesa, buvo ketvirtas dėl to, kad trupės sudėtis skyrėsi. Šį kartą buvo taip, kad miuziklas buvo ir Vilniaus kolegijos Scenos meno katedros muzikinio teatro 11-os studentų egzaminas, baigiamasis darbas. Gal buvo šiek tiek ir formato skirtumų, nes dainavo tik studentai ir niekas iš „Alfonsas prie teatro“ artistų, ko niekada nėra buvę prieš tai.
Jausmas dirbant su studentais apima įdomus. Aš pirmą kartą gyvenime buvau dėstytoja, labai įdomu buvo save išbandyti. Aš supratau, kad aš galiu, kad stydentams įdomu su manimi, kad mūsų kelionė buvo visokiausių įvykių pilna, bet niekada nebuvo kokio nors dramatiško konflikto arba kad mes vieni kitų nesuprantame. Išsidiskutuojame, išsiaiškiname ir toliau važiuojame. Įdomus jausmas ir dėl to, kad kai žmonės yra pasirinkę teatrą kaip savo gyvenimo specialybę, tada darbo specifika yra kitokia nei kad su mėgėjais, kurie myli teatrą, o gyvenime veikia visai kitus dalykus.
Scenarijaus rašymo procesas vyko paprastai. „Mamma Mia!“ originalus scenarijus apskritai yra man vienas blogiausių scenarijų, su kokiais esu susidūrusi gyvenime. Vienintelis dalykas, kuris man kėlė ūpą, tai ABBOS muzika. Na, ir ką, teko tiesiog pasitarti su studentais, sakau – keičiam truputėlį, kad būtų įdomiau. O jie ten 11-a žmonių kažkaip įsivaizdavo, kad bus du skirtingi spektakliai, nes jie tarpusavy keisis vaidmenimis.
Aš paprieštaravau, kad bus vienas ir nepakartojamas spektaklis – taip ir buvo, savo tikslą aš pasiekiau, tada turėjome „prisidurti“ kitos medžiagos. Iš nuostabaus, mano manymu, miuziklo „Fame“ buvo paimta keletas dainų, iš populiariosios muzikos dar keletas dainų. Visi aktoriai turėjo labai panašų darbo krūvį, galbūt kai kurie didesnį, bet nėra spektaklio, kur visi aktoriai būtų vienodai užimti. Ir visi studentai „atsinešė“ savo charakterius bei daug medžiagos. O tos legendinės jų frazės spektaklyje yra iš tikrųjų studentų sugalvotos. Tad labai džiugu, kad mano tikslai, kaip režisierės, išsipildė.
Daug kas. Labai patiko darbas su kiekvienu studentu. Buvo įdomu stebėti, kaip vieni iškart pasiduoda ir yra lengva su jais dirbti, kaip su kokiu įšilusiu moliu, o į kitus reikia ilgai ilgai belstis, kad po truputį pradėtų vertis tos durys, kad po truputį prisileistų, kad pradėtų priimti bendrus sprendimus. Aš visada dirbant patardavau, niekada neprimesdavau savo valios – tiesiog dėl to, kad turiu milžinišką praktiką, žinau, kaip yra geriau. Ir iš tikrųjų, dabar, kai jau esame viską pabaigę, mūsų kelionė baigėsi, aš galiu pasakyti, kad su kiekvienu studentu atradau bendrą kalbą. Dar įsiminė šių metų talkos – kaip viską, ką reikėjo, pasidarėme per du savaitgalius. Tas žmonių darbštumas mane visada žavi. Na, ir, aišku, labai patiko, kad tiek mano teatro artistai, tiek ir studentai visai gražiai vieni kitus priėmė. Įvyko keletas ir neformalių susitikimų – kūrybinė stovykla prieš darbams prasidedant ir susimatymas sodyboje po miuziklo.
Linksmiausiais prisiminimas – kaip vienas aktorius, paklaustas, kodėl jisai neišėjo į sceną laiku, pasakė, kad tuo metu buvo pasiklydęs tarp užuolaidų. Todėl kita artistė turėjo improvizuoti, kviesdama dingusį tarną, pradėjo jį šaukti sugalvotu vardu, maždaug: „Andrėjau, Andrėjau“, o „Andrėjus“, pasirodo, pasiklydęs tarp užuolaidų. Man tas iki dabar yra juokinga ir šypseną kelia. Visiems visko nutinka, visiems visko būna, iš tikrųjų vyksta labai daug mažų nuotykėlių, juokingų momentų, kurie įvyksta gal nebūtinai repeticijų metu, už jų ribų. Aš dėl to ir renkuosi tokį gyvenimo būdą, kad tiesiog mėgstu, myliu tokius dalykus ir visada laukiu, kada vėl kas nors naujo prasidės.
Buvo kilę man tokių nemažų sunkumų. Teko katedroje kolegijos darbuotojus įtikinti, kad spektakliui reikia daugiau nei 11 žmonių ir kad dainuoti miuziklo žanre pagal fonogramą baigiamąjame darbe yra tiesiog apgailėtina. Taip pat išaiškinti, kad mes turime, kur rodyti tą spektaklį, savo Gabijos gimmnaziją, mes turime savo teatrą, žmonių, savo nuostabų orkestrą. Kiek man iš tikrųjų suaugusiems žmonėms reikėjo daug įrodinėti, įkalbinėti… Mano kelyje nešvietė visada tik žalia šviesa, aš labai dažnai turėdavau keliauti per raudoną ir paskui, kad nereiktų mokėti didelių baudų, turėdavau išaiškinti, kodėl taip padariau. Bet rezultatas yra akivaizdus ir šį kartą likau teisi aš, nes viskas, ką pasiūliau, tikrai buvo to verta ir nebuvo nei vieno žiūrovo, kuris labiau būtų norėjęs fonogramos nei gyvo orkestro arba vietoj trisdešimties žmonių trupės matyti vienuolika.
Ateityje aš nedirbčiau tokiu formatu. Na, gal ne taip pasakiau – formatas tai liks – vėl bus gausi miuziklo trupė, bet tai bus jau teatro rėmuose, nebe jungtinis projektas, nes nemėgstu statyti spektaklio iš primestos medžiagos, kai privalau kažką pastatyti ir belsti į duris, kurios sunkiai atsidaro. Ir man PATS didžiausias laimėjimas ir džiaugsmas bus, jeigu iš šitų studentų kurso, iš tų vienuolikos ateis bent vienas, bent keli ir prisijungs prie teatro trupės. Tai bus nuostabiausias įrodymas, kad jie užsikabino…
Kokios teatro ateities vizijos?
Vizijos tokios paprastos – noriu teatro darbą sugrąžinti į tokias klasikines vėžes, kai naujos medžiagos repeticijos prasideda po vasaros atostogų, rudenį. Norėčiau pasikviesti vyresnių klasių mokinių ir jau buvusių mokinių, gal ir studentų atvyktų. Ir tokio miuziklo visai lietuviško norisi šį kartą, tautinį padaryti projektą. Kartu, galbūt, ir „Vaivos“ kapeliją vėl kalbinti, ir šokėjus. Mintys sukasi apie tremtinius, ko gero, Lietuvos kankinius, šventuosius. Norisi visai šitai savo istorijos daliai nusilenkti. To dar niekada nesame darę, tačiau kelionė gali būti įdomi ir sunki. Man visada sunkiausia dalis yra sudėlioti tokį scenarijų, kad jis būtų paveikus ir žiūrovai nenuobodžiautų, girdėdami savo tautos istoriją jau nežinia kelintą kartą. Toks santūrumo sezonas teatre bus tie 2024-ieji–2025-ieji. Premjera bus numatyta 2025 m., per Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, kaip visada darydavome iki pandemijos. Norisi grįžti į senas vėžes, nes dabar, kai tekdavo vasarą nutraukti repeticijas, o rudenį vėl pradėti, nepavykdavo viskas labai gerai.
Pokalbis su Vilniaus kolegijos studentais, miuziklo aktoriais.
Goda Mikuckytė:
Įkūnijau du personažus – studentę Rebeką ir Sofi. Negaliu pasakyti, kad susidūriau su dideliais sunkumais kurdama Sofi vaidmenį, tačiau Rebeka buvo iššūkis. Kurti Sofi personažą man padėjo vaidybos dėstytojas. Jis paaiškino, kaip gilintis į tekstą ir nuo ko atsispirti kuriant vaidmenį. Užduotį palengvino ir tai, jog Sofi ir mano pačios asmenybė turi nemažai panašumų. Dėl Rebekos personažo kilo daug klausimų. Pradėjau kruopščiai skaityti scenarijų ir pagal siužetinę liniją susidėliojau akcentus bei niuansus. Pamažu supratau, kad ir šis personažas nėra man svetimas. Pradėjo ryškėti, koks turėtų būti jos charakteris, kūno kalba, reakcija, santykis su kitais personažais. Vaidmens kūrimo procesas lengvas nebuvo, sakyčiau, sudėtingas.
Muzikinio teatro studijų pasirinkimas man pačiai buvo netikėtas, kad ir kaip ironiškai tai skamba. Niekada nenorėjau dainuoti, manęs tai tiesiog nedomino. Pasirinkau šias studijas, nes beveik visą gyvenimą scena buvo (ir vis dar yra) neatsiejama dalelė manęs. Nuo penkerių pradėjau šokti ir iki dvidešimties metų šventai tikėjau, jog tai bus mano nuolatinė gyvenimo dalis, tačiau patyriau traumą ir šokio teko atsisakyti. Bet žinojau viena – noriu būti scenoje, todėl nesukdama galvos, likus parai iki stojamųjų, pradėjau ruoštis. Ir štai aš jau su diplomu rankoje. Pabaigus studijas ir baisu, ir džiugu vienu metu. Nežinau, kas bus toliau, bet tuo pačiu metu su nekantrumu laukiu naujos pradžios, nes prasideda naujas įdomus etapas.
Negaliu išskirti kokio nors konkretaus momento, bet žinau, kad nepamiršiu aplinkinių palaikymo ir vieningumo, siekiant to paties tikslo.
Linksmų prisiminimų liks ne vienas. Chaosas užkulisiuose arba kuriozai scenoje – neišvengiama proceso dalis. Turbūt labiausiai įsiminė ne konkretus įvykis, bet bendra atmosfera, kuomet kažkas scenoje pamiršęs žodžius pradeda kurti tekstą, tuo metu užkulisiuose kas nors iš aktorių įsivelia į užuolaidą ir neberanda išėjimo iš jos, tačiau sustoti negalima, reikia suktis iš susiklosčiusios padėties ir „važiuoti” toliau.
Miuziklas ne pirmas, teko sudalyvauti ir kitame. O susitikimas su žiūrovu nesvetimas nuo mažų dienų.
Pagrindinis dalykas, kurio išmokau procese, tai pamiršti savo įsitikinimus ir pamatyti visumą kitu kampu.
Sunkiausia buvo savimi neabejoti, o tomis dienomis, kai jaučiausi prastai ir visiškai savimi nepasitikinti, sukaupus visas jėgas spausti maksimalų rezultatą.
Tobulėti visose trijose srityse ir kelti sau naujus iššūkius su baime ir nekantrumu.
Kolegijos studentė Gabija Lokytė:
Vaidinau aš du vaidmenis – pirmas buvo dėstytoja Žana, o antras buvo Sofi. Iš tikrųjų buvo labai sunku, nes jie kardinaliai skiriasi – Žana yra žiauriai griežta suaugusi moteris, o Sofi yra visiškai naivi jauna mergaitė, buvo labai sudėtinga sukurti natūraliai abu, neturint ilgų pauzių spektaklyje tarp vaidmenų.
Pasirinkau muzikinio teatro studijas visai netikėtai. Taip išėjo, kad bestudijuodama Vilniaus universitete aš pasiėmiau akademines atostogas ir tada pradėjau galvoti, kad norėčiau mokytis vaidinti, dainuoti, šokti ir panašiai. Taip pat turėjau neišnaudotą valstybės mokamą vietą studijuoti menams, be to, mano draugė buvo baigusi šitas studijas ir pasiūlė pabandyti muzikinį teatrą. Bandymo rezultatas buvo toks, kad aš vienerius metus studijavau dviejose vietose – Vilniaus kolegijoje muzikinį teatrą ir paskutiniuosius metus Vilniaus universitete.
Aišku, mums su studijų metais nepasisekė, nes buvo pandemijos laikotarpis ir, galima sakyti, vienus metus galima išmesti iš tų mūsų 3,5 metų dėl to, kad mes mokėmės nuotoliu. Meną nuotoliniu būdu mokytis yra pakankamai sudėtinga.
Aš šiaip, iš tikrųjų, labai nemėgstu pabaigų, man viskas galėtų tęstis ir tęstis. Gal dėl to taip kažkaip susiklostė, kad studijavau kokius 7,5 metų per savo gyvenimą. Bet jaučiu, kad tikrai pasiėmiau viską iš tų studijų – sudainavau visus kūrinius, kuriuos norėjau sudainuoti, pašokau šokius, kokius norėjau pašokti, ir taip toliau. Aš jaučiuosi viską padariusi.
Mūsų procesas truko gan ilgai – apie metus, o gal ir ilgiau, tad išskirti vieną įsiminusį dalyką yra neįmanoma. Bet norėčiau paminėti tai, kad tikrai tiek aš, tiek grupės draugai stengėmės mėgautis procesu. Aš, pavyzdžiui, stengdavausi, kad nepabėgtų tas laikas. Taip, atsimenu, buvo generalinių repeticijų ir premjerų metu, kai įvykdavo toks įsižeminimo momentas, kai aš labai aiškiai suvokdavau, kur aš esu ir ką aš veikiu, ir kad tai yra nepakartojama. Nes prabėgti per visą spektaklį yra labai lengva, būnant savo mintyse, galvojant apie tekstą, apie dainas, kada išeiti. Taip pat su kiekvienu režisieriumi darbas vyksta labai skirtingai. Tai yra absoliučiai skirtingos, nepakartojamos patirtys. Tad gal atsakyčiau taip – iš visų repeticijų, darbo proceso įsiminė darbas su režisiere Egle. Man labai buvo įdomu stebėti visą tą miuziklo virsmą – kaip iš kažkokios idėjos viskas tapo kūnu.
Tokie prisiminimai prasidėjo nuo premjerų, kai per kiekvieną premjerą įvykdavo kas nors labai neplanuoto ir labai juokingo. Vienas įsimintinesnių buvo, kai vienas aktorius, kuris turėjo atnešt Donai kopėčias, pasiklydo užuolaidose. Dar vienas juokingas dalykas, kad iki šiol man niekada gyvenime nėra ant scenos pynęsis liežuvis. O šįkart, pavyzdžiui, per jau ketvirtą spektaklį aš supratau, ką tai reiškia. Ar iš to streso, ar todėl, kad komisija stebėjo, visi vertino. Ir to ketvirto spektaklio žiūrovai buvo sunkiausi, nors, atrodo, taigi savi žmonės ateina, visa salė pilna artimųjų ir draugų. Būtent tada, kada reikia, kad nesipintų liežuvis, man pradėjo jis pintis. Dar juokinga buvo memai, kuriuos sukūrė jau po pasirodymų. Atsimenu, gulėdavau lovoj ir tiesiog juokdavausi. O šiaip galiu pasakyti, kad tikrai labai daug prisijuokdavom su režisiere Egle. Būdavo tiesiog žiauriai linksma.
Ne, tai nėra mano pirmas miuziklas, bet pirmas didelės apimties. Vienas iš mano pirmų buvo „Pasakų medis“, skirtas vaikams, ir ten buvo visai kitaip dėl to, kad buvo tik vienas vaidmuo. Čia buvo labai didelės apimties vaidmenys ir buvo absoliučiai kitaip, kur aktorius turi iššokti, išdainuoti, išvaidinti dvi su puse valandos.
Man atrodo, mes dabar visi esame labai pripratę greitai gauti rezultatą. Pavyzdžiui, pradedu sportuoti ir tikiuosi, kad vėliausiai po mėnesio matytųsi rezultatai. Pradedi rašyti dainą – norisi, kad jinai čia ir dabar visa būtų parašyta, ir taip toliau. Tai štai šitas toks didelis miuziklas, kuris nepastatomas per mėnesį, per du, tris, keturis, išmokė, visų pirma, pasitikėti procesu ir suprasti, kad neturi pavykti taip greitai sušokti ar taip greitai „pagauti“ vaidmenį. Tai yra ilgas, lėtas procesas. Tiesiog išmokė truputį sustoti ir pasitikėti procesu, juo mėgautis ir žinoti, kad pavyks.
Sunkumai tokie ir buvo, kad kai esi pripratęs viską labai greitai, čia ir dabar padaryti, labai sunku išmokti sudėtingas choreografijas ir kūrinius, kuriems reikia laiko išmokti. Šiaip iš tikrųjų sudėtingiausia, sakyčiau, buvo dirbti kartu su grupės draugais, kartu su dar kito teatro trupės aktoriais. Ypač dėl to, kad esu pripratusi dirbti, koncertuoti viena, kai viskas priklauso tik nuo manęs. O dabar mūsų buvo apie 35. Bet, kai visi susidirbome, tai, aišku, buvo lengva ir labai gera. Tai štai, aš manyčiau, čia yra sunkiausias dalykas – kai visi turi ateiti vienodai pasiruošę tam, kad kūrinys suskambėtų taip, kaip jisai turi suskambėti. Taip pat reikia suprasti, kad ne nuo tavęs vieno priklauso miuziklo kokybė ir visas reginys.
Turbūt dėl to (apskritai kalbant apie muzikinį teatrą Lietuvoje) niekas nedaro tokių didelių trupių aktorių, kurie šoktų, dainuotų ir vaidintų. Visą laiką yra paimami daugiausia penki aktoriai, kurie dainuoja ir kurie tikrai tiek nešoka, todėl tikrai nevyksta scenoje tiek daug to tikrojo muzikinio spektaklio. Tai čia iš tikrųjų buvo didžiulis iššūkis, kurį mes priėmėme ir su kuriuo susitvarkėme.
Kadangi aš jau labai daug metų dirbu tą savo darbą, tai yra dainuoju, tai tiesiog toliau tęsiu visą šitą reikalą. Aišku, mintyse yra daug visokių projektų, kuriuos labai norėčiau įgyvendinti, ir, be abejo, labai pamilau muzikinį teatrą, kurio neįsivaizduoju visiškai dingstant iš savo gyvenimo. Tai aš tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad Lietuvoje kokiu nors būdu pavyktų tapti muzikinio teatro dalimi.
Pokalbis su trupės „Alfonsas prie teatro“ aktoriais:
Alma:
Marius Bareikis:
Parengė Agnė Matulionytė, IV D
Fotografijos iš režisierės asmeninio archyvo.
