Rugsėjo 28 dieną teatro meno ir šokio besimokantys dvyliktokai savanoriškai dalyvavo renginyje, kuris buvo skirtas paminėti vėžiu sergančiais vaikais besirūpinančios organizacijos „Mamų unija” gimtadieniui. Apie renginio idėją ir jo kūrimo procesą kalbamės su gimtadienio režisiere, teatro meno mokytoja Egle Meldaike.
Kas Jus paskatino ar įkvėpė prisidėti prie šio renginio organizavimo?
Nemeluosiu, nebūčiau pati sugalvojusi, nebuvo kada domėtis. Aš žinojau, kad yra panaši R. Kaukėno organizacija, ir apie „Mamų uniją“ buvau girdėjusi, buvau mačiusi jų socialines reklamas, viena jų, labai man įstrigusi, buvo „Vėžio šauktiniai“. Karo Ukrainoje akivaizdoje, kai visi paliesti to karo vienaip ar kitaip, jie tokią socialinę reklamą sugalvoja, prisitaiko kontekstą ir aktualizuoja – stipru, labai stipru. Visada galvojau, kad jie kuria stiprią socialinę reklamą, bet ne dėl to prie jų dabar prisijungiau. Manęs paprašė renginių organizacija, kuri ieškojo savanorių režisierių, kūrybininkų, idėjos autorių. Buvo toks pokalbis – manęs klausia: kiek tu mums kainuotum? Nes jie buvo pasiruošę už darbą sumokėti. Aš sakau: arba jūs man nemokate ir aš dalyvauju, arba jūs man mokate ir aš nedalyvauju, bet su viena sąlyga – renginys turi vykti ant smėlio.
Kokia buvo pagrindinė renginio mintis?
Aš panaudoti smėlį sugalvojau, nes jis simbolizuoja tokią paprastą tiesą – mes visi mirtingi, tik labai gaila, kad pas kai kuriuos ta mirtis ateina labai anksti, kai yra kūdikiai, vaikai, kuriems dar, atrodo, yra visas gyvenimas prieš akis. Turėtų ta mirties seka būti normali – seneliai, tėvai ir taip turi suktis tas gyvenimo ratas, bet iš tikrųjų kartais būna visai kitaip ir aš tai identifikuoju, suprantu. Pagrindinė idėja: „Iš dulkės į dulkę“, o smėlis yra labai graži dulkė, jis toks estetiškas, gražus, visą laiką mes pajūrį taip įsivaizduojame. Ir pačią jūrą daug kas sieja su gyvenimu, ji banguoja lyg gyvenimas. Tokia milžiniška kaita abiejuose – tai ramu, tai audringa. Vanduo tai purvinas, tai žydi, tai skaidrus – lygiai taip pat, kaip gyvenimas, toks įvairus. Tad taip ir atėjo ta pajūrio, smėlio ir pokalbių ant smėlio tema.
Kokių sunkumų kilo režisūros proceso metu?
Visų pirma, tai aš kažkaip susipykau su renginių organizatoriais. Toks nemalonus pokalbis buvo, nes jie iš manęs tikėjosi greito scenarijaus surašymo punktais. O aš negaliu taip, man turi ateiti įkvėpimas ir tokias akimirkas aš labai gaudau. Renginio tema tokia, kurios tu negali nei subuitinti, nei šnekėti tiesiogiai, viskas turi būti labai poetizuota. Tos metaforos ir simbolika turi turėti aiškią ir labai gilią prasmę, nes tai yra kalba apie mirtį, kurios niekas nelaukia ir niekas nesitikėjo, apie pasmerkimą ir lėtą vaiko užgesimą, nes istorijos tai dažniausiai baigiasi liūdnai. Buvo toks momentas, kai aš tiesiog galvoju – kodėl iš manęs reikalauja greičio? Kai ateis, tai ateis, ir tada atėjo – prisėdau ir pradėjau rašyti, nes supratau, kad yra smėlis – bevardė, tarsi viena visų sergančių vaikų motina. Taigi scenarijus buvo apie tai, kaip viskas prasideda, kai sužino diagnozę, apie tai, kaip reikia gyventi su tuo, apie tai, kaip motinos gyvena, kai vaikai pasveiksta, kaip jaučiasi ir kaip gyvena, kai vaikai miršta, kaip gyvena toliau, jau praėjus daug laiko po netekties. Ir visa tai rezonavo su jūros ir smėlio santykio metafora – kaip vaikų ir motinos santykio.
Ką pastebėjote ar supratote, dirbdama su organizacija „Mamų unija“?
Aš kažkaip dažnai pagalvodavau, kad jie tikrai dėl žmonių malonės egzistuoja, Tad kiek yra dosnūs ir malonūs ar jautrūs žmonės tai temai – tiek organizacija ir gali padėti, nes pinigų ji pati nespausdina ir negeneruoja. Šių žmonių idėjos stiprios, vien pasižiūrėjus į jų socialines reklamas aišku – jos yra labai paveikios: ir tos plikos žinomų žmonių galvos, tos tuščios kėdės… Žinomi žmonės sėdasi ant jų ir kalba apie tų tėvų siaubingą kasdienybę, kai vaikas serga. Daug jie yra padarę tokių momentų. Pagarba tiems žmonėms, kurie susivieniję dirbo, galvojo laiko neskaičiuodami. Tai reiškia, kad ne viskas šiame pasaulyje yra į pinigus orientuota. Kai kurie žmonės prasmę mato dirbdami neatlygintinai, padėdami kitiems. O kai kurie žmonės, kurie turi jų daug, labai lengvai su jais atsisveikina, jie juos aukoja ir taip įprasmina savo gyvenimą. Lazda turi du galus – gali būti labai turtingas ir labai nelaimingas, bet gali būti vargšas ir labai laimingas. Tame renginyje buvo tiek daug dėkingų žmonių, jie apsikabino visi – šimtas žmonių, paraginti vedėjų, apsikabino vienu metu, tai buvo vienybė kaip Baltijos kelyje – tuomet apsikabinom trijų Baltijos šalių piliečiai, apkabinom savo valstybes ir visame pasaulyje garsas apie tai nuaidėjo, todėl mes dabar laisvi. Visada yra tos vienybės ir gerumo mūsų sielose ir dėl to smagu.
Parengė Adrija Subačiūtė, IV C
