Pažintis su mūsų mokytojais

Visai neseniai minėjome Mokytojų dieną, sveikinome ir linkėjome… Tik ar visada pažįstame tuos kasdien sutinkamus savo mokytojus? Siūlome Jums šiek tiek daugiau sužinoti apie porą iš jų. Pakalbinome mokytojas Marytę Puzaitę ir Danguolę Ambrakaitienę.

Klausimai:

  1. Kas paskatino Jus rinktis būtent šią profesiją? Ar niekada nesigailėjote savo pasirinkimo? 
  2. Kokią reikšmę Jums turi Mokytojo dienos šventė? Ar švenčiate šią šventę? 
  3. Kokią savo pamoką galite pavadinti gera, pavykusia? 
  4. Jūsų, kaip mokytojos, pats didžiausia noras, galbūt svajonė? 
  5. Idealus mokinys? Koks jis? 

Į mūsų klausimus atsako mokytoja Marytė Puzaitė.

  1. Visada turėjau labai gerus mokytojus. Niekada nesigailėjau tapusi mokytoja. Manau, ši profesija sujungia savyje keletą profesijų. Tu ne tik mokytojas, bet ir psichologas, aktorius, netgi advokatas. Savo profesiniame kelyje sutikau daug puikių kolegų, mokinių. Tai labai prasminga profesija.
  2. Kaipgi nešvęsti profesinės šventės! Mokytojas – tai skamba išdidžiai.
  3. Gera pamoka, kai mokiniai nustemba, kad jau skambutis.
  4. Didžiausias noras, kad mano pamokoje kiekvienas jaustųsi gerai ir kad išmoktų bent ko nors, kas jam gyvenime būtų naudinga.
  5. Norintis išmokti (kad ir sunkiai jam tai sekasi), atviras, nuoširdus…

Į mūsų klausimus atsako mokytoja Danguolė Ambrakaitienė.

  1. Rinktis mokytojo profesiją paskatino susižavėjimas savo mokytoja (galima sakyti, mokytojais). Tiesa, ne lietuvių kalbos. Buvau gal dešimtoje klasėje, kai į mūsų mokyklą atvyko du jauni mokytojai – rusų kalbos ir literatūros bei fizikos. Jie buvo ką tik susituokę, labai įsimylėję, ir visų akis traukė jų šiltas ir artimas bendravimas pertraukų metu, kai, eidami vienas pro kitą koridoriumi ar per mokyklos kiemą, išdrįsdavo apsikabinti. Tačiau man asmeniškai įdomesnis buvo jų elgesys per pamokas. Atrodė, kad jie ne dirba, o tiesiog mėgaujasi savo dėstomu dalyku. Tuomet susižavėjau fizika, o per rusų literatūros pamokas net mirksėti užmiršdavau, kai mokytoja tiesiog iš atminties imdavo deklamuoti ilgiausius kūrinius. Jos pasakojimai apie rašytojus, jų likimus, kūrinių gimimą mane tiesiog užbūrė. Ėmiau ir aš gyventi klasika, o netrukus jau tyliai svajojau, kad gal ir aš tapsiu rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Ši svajonė tapo realesnė, kai, baigiantis vasarai, sutikau savo kitą – lietuvių kalbos ir literatūros – mokytoją. Ji primygtinai man siūlė stoti į tuo metu Vilniuje veikiantį Būsimojo pedagogo fakultetą, į lietuvių kalbą. Sakė, jog tai bus gera pradžia, o ir stojant po dvyliktos klasės žadama pirmenybė. Įstojau ją nuliūdindama, nes pasirinkau rusų kalbą ir literatūrą. Vis tik gyvenimas sudėliojo taip, kad jau po pirmos paskaitos dalies šiame fakultete nulėkiau į dekanatą pakeisti kurso. Grįžau namo, pasirašiusi dvejų metų lietuvių kalbos ir literatūros studijų sutartį…

Ar neteko gailėtis šio pasirinkimo? Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nepagalvojau apie tai, kas būtų, jei būčiau pasirinkusi ką nors kita. Ar tas pagalvojimas lygus gailesčiui? Ko gero, ne. Jei taip būtų, tiesiog imčiau veikti ką nors kita. Kad būna nelengva, tai taip. Bet tuomet pabūnu su savimi, 0paliūdžiu, pamąstau ir suprantu (o gal pajuntu ir pastebiu), kad pradedu mokyti visus aplinkui. Tada ir tampa aišku: esu ten, kur smagu būti.

  1. Net nežinau, ar Mokytojo diena man didelė šventė. Gal labiau diena, kuri suteikia patvirtinimą, kad esu ten, kur turiu būti, kad esu reikalinga. Žinoma, apima malonus jausmas, kai prieš save pamatau šviesias, besišypsančias mokinių akis, kai išgirstu jų nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus. Tuomet suprantu, kad tai ypatinga diena, kad mano profesija viena iš nedaugelio, o gal ir viena tokia, kuri taip visuotinai išskiriama ir minima. Ar tai ne šventė? Ko gero, šventė, nes tas mokinio pasveikinimas tampa savotišku patvirtinimu, jog jis mane pripažįsta, manimi tiki ir pasitiki. Tuomet ir kyla noras… švęsti. Tik ne tą dieną. Kasdien. Eiti į pamokas nešantis norą dalintis savo žiniomis, mintimis, atradimais, laukti to iš mokinių – švęsti savo profesiją.
  2. Turbūt gera pamoka pavadinčiau tą, kurios dar nevedžiau, nes kiekvieną kartą pagalvoji, kad galima buvo padaryti geriau. Kita vertus, vykusios ir geros pamokos, ko gero, buvo literatūros pamokos, kuriose mokiniai įsijautę ginčijosi dėl veikėjų elgesio ar pasirinkimų, lygino juos, diskutavo, o diskusijos nesibaigdavo pasibaigus pamokai. Girdėdama mokinių kalbas ir suprasdavau, jog ta pamoka ir tas kūrinys juos palietė. O tai turbūt ir buvo gera pamoka.
  3. Didžiausias mano, kaip mokytojos, noras sau – nepavargti, neišsisemti. Kaip dalyko mokytojai – kad pagaliau galima būtų mokyti vaikus ne lietuvių, o gimtosios kalbos taip, kad ji vaikams keltų pasididžiavimą ir norą mokytis, kad jie žiūrėtų į mano dėstomą dalykai kaip į savo tapatumą, o ne kaip į prievolę, be kurios nepabaigs, neįstos, nepasieks…
  4. Idealus mokinys toks, koks yra. Manau, nėra nieko idealaus, kita vertus, kiekvienas yra idealus ir unikalus. Svarbu, kad jis būtų, kad būtų tikras ir nuoširdus, kad būtų savimi. Kad leistų pasidalinti su juo savo žiniomis, kad ir pats būtų toks, iš kurio būtų galima pasisemti polėkio, veržlumo ir jaunatviško maksimalizmo, kuris skatintų nepavargti ir vis keliauti į priekį, kuris ir mokytoją skatintų mokytis.

 

Parengė Karolina Čaikovska, IV D,

Emilija Stankauskaitė, IV C