Mūsų buvusieji: „Tegul mokykla būna daugiau nei tiesiog mokykla.“

Rodos, ką tik buvusiems abiturientams nuaidėjo Paskutinis skambutis ir jie išsiskirstė visi savais, individualiais keliais. Nutarėme pasidomėti, kaip klostosi dar netoli nueitas jų savarankiškas gyvenimo kelias, ar jie vis dar prisimena savo gimnaziją.

Klausimai buvusiems abiturientams

  1. Ką dabar veikiate, pabaigę mokyklą? 
  2. Jei toliau mokotės, ką ir kur? Ar taip ir įsivaizdavote savo tolesnį kelią? Gal turite ir tolimesnių gyvenimo planų? 
  3. Ar dar pagalvojate, prisimenate gimnaziją? Jei taip, kokie prisiminimai? 
  4. Kurių mokytojų pavardės ar vardai, manote, liks visam gyvenimui atmintyje? Kodėl? 
  5. Gražiausias prisiminimas iš gimnazijos? 
  6. Linksmiausias arba liūdniausias prisiminimas. 
  7. Ko norėtumėte palinkėti gimnazijai? 
  8. Kaip manote, prieš akis laukia geresnis ar blogesnis gyvenimo periodas?

Smiltė Gadišauskaitė:

  1. Dabar, šiuo metu, studijuoju Nyderlanduose. Studijuoju gyvybės mokslus, studijos truks ketverius metus.
  2. Taip ir įsivaizdavau savo tolimesnį kelią – studijos universitete, niekada negalvojau, kad baigsiu mokyklą ir viskas. Tiktai nusprendžiau keliauti į užsienį, tai nutiko maždaug vienuoliktos klasės pabaigoj. Nebuvo tai ilgalaikė mano svajonė, bet taip išėjo, kad išvykau į užsienį, ir esu čia labai patenkinta. Taip pat manau, kad sunku, iš tikrųjų,  iš anksto žinoti, kurioje srityje tu nori būti, nes profesijos keitėsi, atrodo, kas pusė metų. Viskuo aš, atrodo, norėjau būti – ir mokytoja, ir politike, ir taip toliau, ir taip toliau, kiek čia dar išvardint būtų įmanoma? O toliau gyvenime… aišku, čia toli, nežinau, kaip pasisuks mano gyvenimas, bet arba norėčiau tęsti mokslus, arba palaukti ir tada po kažkiek laiko magistro studijas tęsti, bet pirmiausia žiūrėsime, kaip seksis man tas pats bakalauras.
  3. Gal todėl, kad dar tik pirmi metai po baigimo, būna, kad mokyklą tikrai prisimenu. Ir būna, kad, kadangi gyvenu tarptautinėje aplinkoje, ir pakalbu su žmonėmis iš kitų šalių apie jų mokyklą, apie jų mokymo sistemą. Mano prisiminimai iš gimnazijos šiaip yra gana geri, blogesni prisiminimai yra iš septintos–aštuntos klasės, paauglystės periodo. O paskutiniai dveji metai, vienuolikta–dvylikta klasė, man tikrai patiko, džiaugiausi, labai tuomet save atradau, su draugais suartėjau. Dabar prisimenant tai šilta širdutėj…
  4. Manau, kad liks trys vardai ir pavardės mokytojų. Tai, pirmiausia, Vilija Rutkauskienė, kuri mane išmokė lietuvių kalbos per ketverius metus, ten tuo metu ir karantino laikotarpis buvo, keistas periodas. Tikrai labai stipri lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, labai džiaugiuosi, kad ją gavau, dėl jos vis stengiuosi taisyklingai kalbėti lietuviškai, vis kitus stengiuosi pataisyti. Kita – mano anglų kalbos mokytoja Agnė Padvaiskienė. Dėl jos ėmiau labiau pasitikėti savo anglų kalbos žiniomis, geriau išmokau šią kalbą ir galiu sau leisti studijuoti užsienyje, ne taip bijodama to kalbos pokyčio. Na, ir galiausiai – Nomeda Zdanienė. Tikrai su matematika niekada nebuvau „susipykusi“, bet ir draugė su ja nebuvau, bet po šios mokytojos pamokų atradau kai kurias sritis, kurios suintrigavo mane asmeniškai, tikrai patiko ir nėra jokių problemų dabar mokantis matematiką, nes šio dalyko vis dar po truputį mokausi. Šituos tris vardus ir pavardes prisiminsiu gal ne visą gyvenimą, bet, tikiuosi, kad ilgesnę jo dalį.
  5. Gražiausi prisiminimai tai būtų iš vienuoliktos klasės, kai vyko Šimtadienis, kurį rengėme buvusiems dvyliktokams, prieš mus išeinančiai laidai. Tai tikrai buvo įspūdinga, pasirengimo metu suartėjau su kitais žmonėmis, tai labai suvienijantis renginys. Antras prisiminimas – tai Paskutinis skambutis. Aišku, ne todėl, kad tai buvo paskutinė diena mokykloje, bet todėl, kad vėl vyko pasiruošimas, bendravimas. Nors tikrai nervų tuo metu buvo daug „nutraukyta“, bet įstrigo ta paskutinė diena, nes ir patys viską vidiniame kiemelyje atlikome, ir su mokytojais paskutinė pamoka už širdutės  tikrai sugriebė.
  6. Galiu papasakoti liūdniausią prisiminimą. Tai  paskutinė pamoka su mano lietuvių kalbos mokytoja Vilija Rutkauskiene. Ji pati susigraudino ir beveik visa klasė apsiverkė. Na, visi pajutome, kad  gilus momentas, atrodo, ne pasaulio pabaiga, bet taip – viskas, baigėsi. Nebebus jokių literatūros ar kalbos pamokų, jokių skaitymų ir kitokių įdomių dalykų. Pirmą kartą mačiau taip mokytoją verkiančią, tad ir visi mes susigraudinom…
  7. Gimnazijai palinkėti norėčiau… na, aš nenoriu taip bendrai, aš noriu atskirai, tai pirmiausia būtų mokytojams – kantrybės ir atrasti kiekvienam savo metodą, kuris  padeda mokiniams įsigilinti ir pamilti jų dėstomą dalyką. Aš tikrai suprantu, kad ne kiekvieną įtikinsi, kad verta skaityti, ar verta matematikoje daug stengtis, bet vis dėlto mokytojai labai daug suteikia gyvenimui. Kai išeini iš mokyklos, pradedi universitete studijuoti, supranti, kiek jie stengėsi, kiek jie pastangų dėjo ir kad taip daugiau nebebus. Nebebus, kad tau padeda, kad rūpinasi, tiesiog už rankučių laiko dvylika metų – ačiū!  Kaip gimnazijai, palinkėčiau nevaržyti mokinių, leisti atsiskleisti, vykdyti įvairias akcijas kartu. Tiesiog palaikyti mokinius, išklausyti jų norų. Aišku, ir Mokinių tarybai linkiu didžiausios sėkmės, nes tikrai ji daug padaro.
  8. Būtų labai keista, jeigu pasakyčiau, kad laukia blogesnis gyvenimo periodas, nors kai esi mokykloje, visada tikiesi daugiau ir nori greičiau išeiti. Aš nemanau, kad galiu pasakyti, ar bus geresnis, ar blogesnis etapas, aš manau, kad bus kitoks. O ar tas pokytis žmogui patiks, ar ne, čia jau nuo žmogaus priklauso. Bet aš kol kas manau, kad man tas pokytis patinka, vis dėlto tai yra ir kitas gyvenimo etapas ir darau tai, kas man patinka. Bet, kaip ir minėjau, negali vertinti, bus gerai ar blogai, viskas nėra balta arba tik juoda. Tad, manau, kad tiesiog galima pasakyti – po mokyklos laukia kitoks gyvenimo periodas, o ne geresnis ar blogesnis.

Faustas Povilaitis:

  1. Na, nuo mokslų toli nepabėgau, visgi nusprendžiau juos tęsti universitete. Tad toliau sėkmingai mokausi, o kai noriu ir galiu – dirbu. Didžiausi pokyčiai susiję būtent su universitetu, kur klasės draugai tapo bendrakursiais, o Pašilaičiai pasikeitė į Saulėtekį. Ir svarbiausia – pagaliau pirmadieniais galiu sočiai išsimiegoti.
  2. O pirmadieniais išsimiegoti leidžia Komunikacijos fakultetas. Jei tiksliau – studijuoju kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete. O čia atėjau todėl, nes po mokslų noriu dirbti renginiuose labai įvairiose srityse, greičiausiai juos vesti arba organizuoti. Aišku, turiu ir planą B. Giliose svajonėse norėčiau atidaryti savo pabėgimo kambarį, nes pats juos nerealiai mėgstu. Plano C greičiausiai nereikės, bet vis tiek esu tas žmogus, kuris sunkiai gali įsivaizduoti savo ateitį be komunikacijos. Todėl aš čia, kitaip vadinamame „komfake“.
  3. Oi, gimnazijos pamiršti tikrai nesiruošiu. Labai didelę dalį mano atminties užima būtent tai, kas vyko VGG. Visgi čia praleidau 12 metų nuo pat pirmos klasės. O prisiminimai patys įvairiausi. Jei kiekvienam reikėtų priskirti filmo žanrą, greičiausiai panaudočiau visus įmanomus. Bet galiausiai viskas, kas praeina, lieka tik atsiminimuose, todėl labai juos vertinu ir kartais atgaivinu savo galvoje. Tik girdėjau, kad cukrus blogina atmintį, todėl reikėtų pasistengti suvartoti jo mažiau, kad netyčia kas neišsitrintų.
  4. Ui, sunkus klausimas. Sunkus, nes negaliu pasakyti kelių pavardžių. Pagalvojęs apie kelias, prisimenu dar vieną ir dar vieną ir taip toliau. Na, tuomet gal viso mokytojų sąrašo čia ir nerašysiu. Kiekvienas mokytojas nebuvo tik mokytojas. Visi jie skirtingi ne tik dėstomais dalykais, bet ir kaip žmonės. Visgi – ne robotai. Visi buvo kuo nors ypatingi, kuo nors įsimenantys, o smagiausia, kad mokytojai galėjo tapti ir mūsų draugais. Manau, kad pamiršti jų negalėsiu dar ilgai. Nebent bus kaltas cukrus…
  5. Gražiausias prisiminimas… Žinau! Kaip tik kambaryje, puikiai matomoje vietoje turiu pasidėjęs popierinį aitvarą su piešinėliais. Jį man padovanojo pirmos klasės mokinys per Paskutinio skambučio šventę. Būtent tą akimirką atrodė, kad laiku nukeliavau į pirmą klasę ir ten pamačiau save jo akimis, o grįžęs į 2023 metus – jį kaip save prieš 12 metų. Į šį prisiminimą telpa viskas. Svarbiausia neskubėti judėti laiku ir apsižvalgyti kelionės metu.
  6. Manau, kad turiu ir linksmiausią, ir liūdniausią prisiminimą. Tik ne du, o vieną. Paskutinis skambutis… Džiaugiesi, kad sėkmingai užbaigei vieną gyvenimo etapą, bet ir liūdna, kad tai – pabaiga. Norėjau greičiau pabaigti mokyklą… Kol ta pabaiga nepriartėjo. 12 klasėje supratau, kaip stipriai aš prie šios mokyklos prisirišau. Aplinkos, mokytojų, draugų… Supratau, kad galbūt aš dar nenorėjau pabaigti mokyklos. Bet paskutinė pamoka galiausiai atėjo. Ne dalyko pamoka, bet pamoka gyvenimui. Turbūt geriausia, kokią kada nors turėjau. Matematikos mokytoja Irma ir anglų kalbos mokytoja Jolanta ją padarė ir šilčiausiu, ir linksmiausiu, ir liūdniausiu prisiminimu gimnazijoje. Ir taip, jei grįžtume prie 4-to klausimo, šios mokytojos yra vienos iš tų, kurių aš tikrai niekada nepamiršiu. Paskutinis skambutis buvo atsakymas ir į 5, ir į 6 klausimus.
  7. Tenka girdėti, kad mokiniai užbaigę mokslus jaučia tik džiaugsmą, jog pagaliau į mokyklą eiti nebereikės. Linkiu kiekvienam mokiniui, sukaupusiam žinių bagažą ateičiai, pasilikti vietos ir šilčiausiems prisiminimams. Tegul mokykla būna daugiau nei tiesiog mokykla. Tegul kiekvieną abiturientą aplanko daugiau jausmų nei džiaugsmas… Tuomet liks ir pats svarbiausias dalykas – prisiminimai.
  8. Stengiuosi negalvoti apie tai, kas laukia, o ką daryti, kad lauktų geriausias etapas. Praėjęs gyvenimo periodas buvo įsimintinas ir gražus, todėl tikiuosi, kad toks bus ir kitas. Bet gerą su geru palyginti sunku, todėl sunku ir pasakyti, kuris periodas bus geresnis.

Parengė Agnė Matulionytė, IV D