Lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės diena. Apie vieną iš tarnavimo kariuomenėje būdų – nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą – kalbėjome su pora jaunų, tai jau patyrusių žmonių.
Savo patirtimi dalijasi Šarūnas Jokužis bei Dominykas Šukštulis.
Šarūnas: Tarnybą pradėjau 2022m. spalį. Tarnavau 9 mėnesius.
Dominykas: Aš į kariuomenę įstojau baigęs mokyklą, 2022 m. rugpjūčio 16 d., ir tarnavau devynis mėnesius.
Šarūnas: Baigęs mokyklą norėjau sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kur studijuoti, nebuvau galutinai apsisprendęs, todėl nusprendžiau, kad kariuomenė man bus tinkamiausias variantas, kas ir pasitvirtino.
Dominykas: Įstojau ten, nes, nemeluosiu, norėjau kuo greičiau atsikratyti tos psichologinės naštos, 9 mėnesių tarnavimo, nelaukiau, kol mane pakvies. Tiesiog atrodė – kuo greičiau, tuo geriau. Na, ir dar – kai eini savanoriu, gauni papildomų pinigų už tai, kad savanoris.
Šarūnas: Kiekvienam sunkumai skirtingi, tačiau asmeniškai man sunku buvo įprasti prie režimo ir suvokti, kad tai nepasikeis artimiausius devynis mėnesius. Kadangi bazinius karinius mokymus atlikau Kazlų Rūdoje, per du mėnesius buvau išleistas iš tarnybos tik du kartus, kas irgi pradžią tik pasunkino. Fiziškai tikrai nebuvo lengva, teko pajusti ir sunkią ekipuotę žygio metu, ir alinančias, šaltas žiemos pratybas, ir suprasti, kaip gera yra miegoti sausam šiltoje lovoje. Visi sunkumai priklauso nuo pasaulėžiūros, todėl sakyčiau, kad sunkiau buvo nematyti artimųjų, nei nešti sunkią kuprinę.
Dominykas: Sunkumų buvo daug. Pirmiausia, žiaurus oras. Siaubinga, kai, pavyzdžiui, sninga, oro temperatūra -13°C naktį, o visą naktį reikia praleisti lauke. Bet na ką, atlaikiau. Vis tik sunkiausia yra palaikyti savo psichinę sveikatą. Nes tu esi uždarytas, visi draugai gyvena savo gyvenimus, tu esi vienas. Telefonas yra, bet juos mums pirmus penkis mėnesius duodavo tik penkioms minutėms, tas labiausiai ir „žudė“, nes negalėjai susisiekti su niekuo.
Šarūnas: Labiausiai įsiminė didelis adrenalino antplūdis dalyvaujant pratybose, visa taktika miškuose ir, be abejo, koviniai šaudymai! Didvyriškas jausmas ir pasidžiaugimas savimi, kad nepasidavei savo sunkiausią akimirką. Šių dalykų tikrai pasiilgstu ir žinau, kad dar grįšiu!
Dominykas: Patiko, tikriausiai, gerai sustyguotas komandinis darbas. Mes visi buvome padalinti į skyrius, po 12 žmonių į komandas, ten radau ir draugų. Aišku, liks atminty ta nauja patirtis – išmokau šaudyti, išgyventi, tad, jei būsiu kur nors paliktas, žinosiu, ką daryti.
Šarūnas: Manau, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Jeigu norite sužinoti savo pajėgumo galimybes ir limitus, tai puikiai pavyks. Tarnavimas kariuomenėje yra naudingas asmenybei tobulėti, visokeriopai sustiprėti, bet manau, kad tai tinka ne kiekvienam. Patriotiškumą ir tarnystę valstybei galima išreikšti įvairiais būdais. O apie tarnavimą manau, kad žinios ir paruošimas, kurį suteikia Lietuvos kariuomenė, tikrai yra svarbūs ir naudingi, o visi sunkumai greitai prabėga ir lieka tik nuostabūs atsiminimai.
Dominykas: Jeigu nuoširdžiai norite tarnauti, atiduoti save Lietuvai, tai, žinoma, siūlau tuomet tarnauti, eiti savanoriais. Bet jeigu norit ir tik atlikti pareigą, irgi siūlau eiti. Daugelis, pavyzdžiui, tam pasiima vienerių metų pertrauką darbuose, studijose.
Šarūnas: Labai pradėjau vertinti savo laisvę ir savo laiką. Supratau, kiek daug viskam laiko turiu ir koks jis yra svarbus. Išmokau nebestresuoti dėl dalykų, kurie iš tikro yra nereikšmingi, suvokiau disciplinos ir sunkaus darbo naudą. Pradėjau vertinti, kaip saugiai, šiltai ir aprūpintai gyvenu.
Dominykas: Vieno dalyko tikrai išmokė – tai atlikti darbus, kurie gali būti atlikti dabar, neatidėliojant jų rytojui.
Parengė Otilija Smelevičiūtė, IV B,
Agnė Matulionytė, IV D
