1. Visi vaikai turi svajonę tapti vienos ar kitos profesijos atstovais. Ar apie iluzionisto profesiją svajojote nuo vaikystės? Kodėl ir nuo kada pradėjote domėtis magija? Kas Jus įkvėpė?
Nuo vaikystės žinojau, kad mano pašaukimas yra scena. Gabijos gimnazijos scenoje vedžiau savo pirmąjį renginį, pirmąjį savo pasirodymą, pirmąjį savo vaidinimą. Jau augdamas jaučiau, kad noriu būti scenoje, kad mane traukia šou verslas, kad tai yra kažkas tokio, ko man reikia.
Bet kuris geras karjeros vadybininkas visada pradeda nuo klausimo: „Kas iš tikrųjų tau patinka?“ Ir taip jau yra, kad jeigu žmogus renkasi profesiją dėl pinigų, dažniausiai jam niekada nepavyks, o uždirbti didelius pinigus pavyksta tiems, kurie tikrai gyvena tuo, ką daro. Lygiai taip pat man. Tikrai tuo mėgaujuosi, aš jaučiau, kad tai yra mano kelias, aš niekada negalvojau: „O kaip aš uždirbsiu pinigus?“ Taip nutiko, kad gyvenime nesu turėjęs jokio darbo – visą gyvenimą buvau laisvai samdomas atlikėjas, artistas ir gyvenu puikiai. Kai sieki savo svajonės, jos žingsnis po žingsnio ima pildytis. Tuomet dirbti, repetuoti yra lengviau, nes jauti, kad eini svajonių link. Aišku, labai kviečiu nenuliūsti tuos, kurie vis dar nejaučia, kas yra jų pašaukimas.
Aš taip pat įstojau į Vilniaus universiteto skirtingas profesijas ir išbandžiau kitus mokslus, maniau, gal ten kažką rasiu. Tai buvo be galo įdomu ir vertinga investicija. Nenustebkit ir nenuliūskit, jeigu jūs dar savęs ieškot, nes tam reikia laiko, reikia labai gerai pažinti save. Vienam gali patikti lego dėlioti – tas žmogus galbūt turi inžinerinį, architektūrinį pašaukimą. Kitam patinka piešti ir jis galėtų būti interjero dizaineris.
Nenoriu dabar jaunimo gąsdinti, bet visi mes žinome, kad jau po kelių dešimtmečių daugybės profesijų tiesiog nebereikės. Bet kūrybiškų, įdomių, socialių, savimi pasitikinčių žmonių visuomenei reikės. Visada reikės žmonių, kurie valdo mintį, žodį ir emociją, nes dirbtinis intelektas emocijos ir žmogiškos šilumos sukurti negalės. Taigi manau, kad šalia mokslų reikia investuoti į save, į komunikabilumą, intelektą, charizmą, į dalykus, kurie jus daro jumis. Jeigu anksčiau mūsų seneliai visą gyvenimą dirbdavo vieną darbą, tai šiais laikais žmogus darbus keičia daug kartų, reikia atrasti save iš naujo ir priimti tai kaip smagų nuotykį.
Būdamas pirmokas Gabijos gimnazijoje pirmą kartą pamačiau iliuzionisto pasirodymą, kuris vyko aktų salėje. Aš sėdėjau pirmoje eilėje ir pamatęs pasirodymą sakiau: „Vau, čia yra tai, ką aš noriu daryti.“ Tas pasirodymas taip sužavėjo, kad nuo to laiko stebėjau visų magų pasirodymus per televiziją. Tėvai nupirko pirmąją knygą apie magijos triukus – iš jos mokiausi. Tai buvo mano kelias ir pašaukimas. Vėliau, kai man buvo 12 metų, susiradau savo mokytoją Arvydą Stonį, kuris atskleidė triukų paslaptis, išmokė scenos ir kitų įdomių gudrybių, taip pat ir gyvenimo. Tai buvo didžiulė laimė, kad aš galėjau eiti savo keliu. Ir kai aš sakydavau, kad aš noriu bent į Klaipėdą nuvažiuoti su savo pasirodymu, Arvydas vis juokdavosi ir man sakydavo, kad ne tik Lietuvą, bet ir Europą nustebinsiu. Aš galvojau, kad jis tikrai perdeda ir mane pervertina. Aišku, jo žodžiai išsipildė ir man pavyko laimėti daugybę konkursų. Taigi noriu pasakyti, kad labai svarbu turėti šalia savęs žmonių, kurie palaiko. Mano mokytojas Arvydas Stonys buvo pagrindinis mano įkvėpėjas. Jis buvo tas žmogus, kuris savo gerumu ir palaikymu stūmė į priekį.
Kaip sako psichologijos mokslas, žmonės, kurie yra šalia jūsų, jus formuoja. Dar mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, iš kurių išmokau inteligencijos, kultūros, garbės ir orumo supratimą, pajutau žmogišką šilumą. Mano auklėtoja Irena Kusaitė yra tas žmogus, kurią per kiekvieną šventę sveikinu, kviečiu į savo renginius, ji yra kaip mano šeimos dalis, žmogus, šalia kurio aš suaugau. Taip pat teatro mokytoja Rūta Knystautienė, kuri labai manimi tikėjo. Tie žmonės man labai brangūs ir dabar. Galbūt ne su visais mokytojais tai pavyksta, bet aš linkiu paieškoti tokių žmonių. Labai svarbu yra atsirinkti tiek autoritetus, tiek draugus, kurie palaiko. Jeigu draugai jūsų nesupranta, stabdo jūsų kūrybinę veiklą, tai tokie draugai nereikalingi.
Palaikė ir tėvai, ir mokytojai. Mokykla sudarė sąlygas ir leido skleistis. Jaučiausi visų palaikomas. Buvo toks įvykis, kai norėjau išmokti spjaudyti ugnį ir tą dariau virtuvėje, nes šalta buvo eiti į lauką. Tai yra labai pavojinga, tėvai vėliau remontą darė. Mokiniai, nekartokit to namuose. Tik išbandžius daug įvairių veiklų ir dalykų galima rasti savo kelią.
Taip, aš turiu du aukštuosius išsilavinimus. Vilniaus universitete baigiau filosofijos studijas, po to nusprendžiau, kad noriu turėti dar vieną aukštąjį, ir įstojau į psichologiją. Šios studijos buvo šiek tiek trumpesnės, nes daug kursų ir modulių, kuriuos jau buvau išmokęs studijuodamas filosofiją, buvo įskaityti. Tai buvo labai gera investicija, labai gerai praleistas laikas. Kai manęs paklausia, kokia yra mano geriausia investicija – atsakau, kad studijos. Vilniaus universitetas buvo fantastiška vieta. Buvo labai įdomių, puikių dėstytojų, tikrų savo srities specialistų. Mane žavėjo universiteto kultūra, kai į tave žiūri kaip į kolegą, ne į mokinuką, kuriam reikia pasitempti. Mane taip pat pakerėjo studijų vieta, nes fakultetas buvo prie Prezidentūros, pačiame Vilniaus centre. Na ir, žinoma, filosofijos studijos buvo labai įdomios, nes filosofija yra visų mokslų motina. Garsiausių ir protingiausių pasaulio žmonių, tokių kaip Kanto, Nyčės, Aristotelio, Platono ir kt., studijos. Filosofija išmokė labai gerai valdyti žodį, suvokti gilesnius dalykus. Dabar galiu diskutuoti apie tokius dalykus, kaip prasmė, laikas, gyvenimas ir visus kitus dalykus. Tik filosofija nėra labai praktiška specialybė, tai nėra tai, ką mūsų dėstytojai vadina „duonine“ specialybe. Bet, pasirodo, visi mano kurso draugai susirado puikius darbus – filosofija jiems padėjo įsidarbinti politikoje, valstybinėse įstaigose, reklamoje, kurioje labai daug filosofijos, kaip pateikti prekės ženklą, kaip jį atspindėti, netgi vartojamos frazės, pavyzdžiui, „pajausk laisvę“. Labai skambi frazė, o kas iš tikrųjų yra laisvė? Šios studijos buvo labai įdomios, bet aš norėjau kažko praktiškesnio ir visą gyvenimą mane labai traukė psichologija. Man buvo įdomu, kaip mes mąstome, kaip mes suvokiame, kaip skaityti žmogaus kūno, akių kalbą, intonaciją, kaip apskritai jausti žmogų, kaip valdyti jo dėmesį, įtaigos momentai, kas mano darbe yra labai svarbu.
Aš manyčiau, kad tai labai susiję. Aš kuriu žmonėms emociją, kuriu efektą, kartais valdau jų dėmesį, bet visa tai yra pramoga, smagus laiko praleidimas. Psichologinių momentų mano darbe yra labai daug, bet mano pagrindinis tikslas yra padovanoti smagų laiką ir priversti žmones galvoti.
Kol kas ne, bet gal ir teks, nes visa Covid-19 situacija transformuoja šou verslą. Žinoma, yra televizijos projektų ir visokių kitų veiklų, bet aš neišsižadu, man būtų labai įdomu pabandyti įkvėpti žmones, dalintis savo žiniomis, padėti jiems rasti savo stipriąsias puses. Labai tikiuosi, kad kada nors pavyks tai įgyvendinti.
Mano vidurkis buvo aštuoni su pliusu, kartais iki devintuko ištraukdavau. Aš turėjau labai daug įdomių veiklų: teatras, repeticijos, renginiai, ir neturėdavau labai daug laiko ruoštis kontroliniams. Jeigu būčiau susiėmęs, tai galėjau dar geriau mokytis. Aš buvau tipinis humanitaras. Istorija, lietuvių kalba, geografija buvo mano mėgstami dalykai, bet kai universitete reikėjo išlaikyti aukštosios matematikos egzaminą, tai susiėmiau, išlaikiau ir aštuonis gavau. Maniau, kad esu netikęs matematikas, nors matematikos mokytojos mane mylėjo ir su Birute Milimavičiene gerai sutardavom, jaučiu pagarbą. Žinot, gal nuskambės keistai ir manęs jūsų skaitytojai, mokiniai, nesupras, bet jeigu man sakytų „Mantai, ar norėtum kokiems metams grįžti į mokyklą?“, aš sakyčiau „Labai!“. Ypač tą laiką, kai buvau dešimtoje, vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje. Aš jaučiausi suaugęs, buvo smagu, nuostabūs mokytojai. Labai gerai atsimenu mokyklą, labai geruoju prisimenu savo mokytojus, valgyklą, aktų salę – viskas man buvo labai smagu. Visą tą laiką prisimenu tik geruoju, jaučiu begalinį dėkingumą.
Taip, mano pagrindinė pastaba pažymių knygelėje būdavo, kad kalbu per pamokas. Iš tikrųjų gaudavau velnių nuo visų mokytojų, nes aš kalbėdavau, kadangi iš prigimties esu artistas, tai draugus pašnekindavau ir anekdotų jiems papasakodavau. Nebuvau labai dėmesingas mokinys ir visada už kalbėjimą, išdykavimą per pamokas gaudavau pastabas.
Klasės draugai ir šiaip koridoriuje mane dažnai stabdydavo ir prašydavo parodyti kokį nors triuką, bet pertraukų metu nerodydavau. Ir dabar bet kur ir bet kada nerodau. Manęs ir parduotuvės kasininkė yra paprašiusi parodyti triuką, sakau „mielai“, bet aš ją pakviečiau į savo pasirodymą. Geriau duosiu bilietus į savo šou. Man mano menas visada atrodė vertas scenos ir rodyti gatvėje ar prie parduotuvės kasų kažkaip ne tas. Bet mokyklos renginių metu aš nuolatos rodydavau triukus ir demonstruodavau savo meną. Prisimenu vieną pirmųjų savo pasirodymų Mokytojo dienos proga, kuriam paruošiau programą su vieno mokytojo pagalba. Prisimenu, kai parodžiau savo programą ir mokytojai liko apšalę, taip plojo ir aš du kartus ėjau lenktis. Ypač patiko reakcija tų mokytojų, kurie yra labai rimti, orūs, ir staiga, man atlikus triuką, tie mokytojai pradeda juoktis, ploja – buvo nerealus jausmas.
Mano pats didžiausias pasiekimas yra mano studijos, žinios, kurias aš turiu. Tai yra absoliučiai didžiausias mano pasiekimas, o visa kita tik detalės.
Pats brangiausias man laimėjimas yra užimta pirmoji vieta tarptautiniame iliuzionistų konkurse Prahos Grand Prix Magic Cup, kai tiesiog susikroviau lagaminą vienas pats už savo paskutines santaupas ir tėvams padedant išskridau į Prahą savaitei laiko, kur vyko magų pasirodymas. Laimėjau didįjį prizą. Tai buvo didžiulis įvertinimas ir aš be galo didžiavausi ir dabar didžiuojuosi savimi, kad tam pasiryžau.
Kai manęs paklausia „Ar įmanoma iš to pragyventi?“, kartais net sunervina. Kai tu nori, stengiesi ir dirbi, tai įmanoma ne tik pragyventi, bet ir turėti po dvi keliones per metus, nusipirkti gerą automobilį ir visus kitus dalykus. Taip, įmanoma. Aš tik tuo užsiimu, tik tuo gyvenu: renginių vedimas, šou biznis, pasirodymai, tarptautiniai renginiai, turai, Rygoje turiu savo vadybininkus. Tai yra mano darbas ir pašaukimas. Aš taip pat esu ir savo marketingistas, pats esu savo vadybininkas. Man labai patinka ta verslo dalis, vadybos dalis, aš net
gi savo buhalteriją šiek tiek tvarkausi. Labai dėl to džiaugiuosi, nes patinka vairą laikyti savo rankose.
Taip, žinoma. Aš darau nuotolinius renginius, šou, į socialinių tinklų Instagram ir TikTok paskyras nemažai visko keliu. Taigi visa Covid-19 situacija šiek tiek pristabdė veiklą, teko pereiti į nuotolinius pasirodymus. Vasarą turiu „gyvų“ pasirodymų užsakymų jau beveik visam laikotarpiui.
Įsiklausykite į save: skirkite laiko knygoms, filmams, draugams, pažintims, kas jums yra įdomu ir smagu. Net jeigu turite numatę profesiją, kuri jums atrodo įdomi, galite tos profesijos atstovą pakviesti susitikti. Kažkada labai norėjau būti rašytoju ir taip susipažinau su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Po pokalbio supratau, kad rašymas nėra toks malonus procesas, kaip man atrodo. Vasaros metu galite paprašyti pabūti asistentu ir iš arti pamatyti, kaip tai daroma, ar tai yra jūsų kelias.
Mums sakydavo: rinkitės profesiją atsakingai – juk tai visam gyvenimui. Aš sakau, kad tai yra nesąmonė. Labai didelė tikimybė, kad didžioji dalis iš jūsų keisit ir profilius, ir darbo vietą, nes technologijos juda labai stipriai į priekį. Taigi pirmiausiai investuokite į save, į savo žinias, į charizmą, nes žmogaus asmenybės spindesio nepakeis jokia technologija. Reikia judėti ir nesustoti. Netikiu tuo, kai sako, jog reikia metus apgalvoti, ką noriu veikti toliau. Galvokite po paskaitų, laisvu metu, nes sustojimas, pauzė dažniausiai veda į stagnaciją. Sėkmės!
