Mokykloje sutikau nuostabių žmonių – vienus artimiausių draugų, su kuriais kartu užaugome ir iki šiol palaikome glaudžius ryšius, tiek mokytojų, kuriuos prisimenu su pagarba. Viena, ko gailiuosi, kad buvau per daug pavyzdinga mokinė ir neleidau sau iš tikrųjų pasimėgauti tuo nerūpestingu laiku – mokyklos metai yra daug daugiau nei tik ruošimasis egzaminams, ir geri pažymiai savaime nėra pagrindinis tikslas, bet tai kartais užsimiršta. Jei galėčiau grįžti kiek daugiau nei dešimčia metų atgal, tikrai pasistengčiau praskaidrinti rutiną bent keliomis pastabomis.
Deja, sekėsi viskas, bet nėra to gero, už ką liktum nenubaustas – kainą už savo nuoseklų mokymąsi susimokėjau, kai atėjo laikas rinktis lygius 10-oje klasėje. Tuomet teko labai rimtai susimąstyti, kas patinka daugiau, o kas mažiau. Pasirinkimas nebuvo lengvas, nes labiausiai traukė vienas su kitu, atrodo, mažai suderinami dalykai – lietuvių kalba ir fizika, manau, prie to nemažai prisidėjo ir šių dalykų mokytojos Alma Mikailionienė bei Otilija Gaubienė (nuoširdžiausi linkėjimai joms). Ilgai dvejojau, kas yra arčiau širdies, bet vis dėlto nugalėjo mano racionalioji / tikslioji pusė, ir pasirinkau fizikos studijas.
Į Gabijos gimnaziją atėjau penktoje klasėje ir papuoliau į choreografinę klasę, tai nuo pat pradžios pagrindinė užklasinė veikla buvo tautiniai šokiai, kuriuos šokau iki mokyklos baigimo ir dar kelerius metus po to. Buvo koncertų, festivalių, kelionių, dainų švenčių – labai ačiū Jurgitai, kad neprarado su mumis kantrybės. Pasitempimas, atsakomybės jausmas dėvint tautinį kostiumą ir lengvas jaudulys prieš lipant į sceną tikrai turi savo žavesio. Esu turėjusi ir gilios jaunystės „paklydimų“ – ir dailė, ir dainavimas, ir net dramos būrelis, tačiau šokiai visada buvo artimiausia.
Apie neuromokslą kaip sritį išgirdau labai vėlai, manau, gerokai per vėlai. Baigusi fizikos studijas nusprendžiau, kad norėčiau toliau tęsti mokslinę veiklą, tačiau jau pasirinkti gyvesnį studijų objektą. Tuo metu Lietuvoje apie neuromokslus nebuvo daug kalbama – tai atrodė sritis, kuri šiek tiek pasiklydusi tarp psichologijos ir gamtos mokslų. Į magistro studijas daugiausia susirinkdavo biofizikai, psichologai ir filosofai, tai pradžioje tikrai teko pabūti „balta varna“, nors užsienyje fizikai neretai pasirenka neuromokslus ir požiūris į studijų krypties keitimą yra daug lankstesnis. Labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus neuromokslai gauna vis daugiau pelnyto dėmesio.
Kaip jau minėjau, baigiau fizikos bakalauro ir neurobiologijos magistro studijas Vilniaus universitete. Pagrindinė priežastis pasirinkti fiziką buvo supratimas, kad tai fundamentalu, tikra. Fizikos studijos yra vertinga patirtis nepaisant to, ar tolimesnė karjera susijusi su šiuo mokslu, ar ne – jos suteikia pagrindą, gamtamokslinį pasaulio suvokimą ir, be abejo, skatina kritiškai mąstyti, – tikrai rekomenduočiau tiems, kas nori įgauti tvirtus mokslinius pagrindus ir gerą išsilavinimą. Magistro studijų metu buvau keliems mėnesiams išvykusi stažuotės į Kembridžo universitetą Jungtinėje Karalystėje ir ten iš arčiau pamačiau neuromokslą praktiškai: kaip vykdomi didelės apimties eksperimentai, kaip dirbama komandoje, ir supratau, kad norėčiau pasilikti šioje srityje. Po magistro išvykau studijuoti doktorantūros į Australiją su mintimi vėliau grįžti į Europą, o galiausiai ir į Lietuvą bei atsivežti įgūdžių, įgytų šalyse, kur ši mokslo sritis yra labiau išvystyta.
Labai sunku apibrėžti – antraisiais bakalauro studijų metais pradėjau dirbti laboratorijoje, tai, galima sakyti, buvo pirmas prisilietimas prie realios mokslinės veiklos, tačiau akademinėje sferoje jauni mokslininkai labai ilgai yra laikomi studentais arba stažuotojais. Doktorantūros metu esi studentas (nepaisant to, kad tau dažnai jau gerokai daugiau nei 25-eri), o ir keleri metai po to oficialiai yra traktuojami kaip mokomieji, taigi apibrėžti karjeros pradžią tampa pakankamai sudėtinga. Doktorantūros laikotarpis, kai pradedi formuoti savo tyrimų kryptį, tikriausiai būtų tas savarankiškas etapas mokslinėje veikloje, kai pradedi jausti, kad tai, ką darai, yra tavo, tarsi uždedi antspaudą – tikriausiai tai tikroji karjeros pradžia, tačiau viskas keičiasi, veiklos taip pat kinta.
Neseniai mano doktorantūros metu atliktas tyrimas buvo publikuotas žurnale Nature Communications, tai tikriausiai būtų labiausiai apčiuopiamas pasiekimas. Taip pat esu gavusi kvietimą skaityti pranešimą vienoje didžiausių neuromokslo konferencijų 2019 metais Romoje – jaunam mokslininkui tai yra svarbus ženklas, rodantis, kad tavo atliekami tyrimai yra įdomūs kolegoms ir bendruomenei. Kasdienėje veikloje dažnai pasiekimas yra tiesiog nesiliauti – būna momentų, kai kažkas neišeina ir norisi nuleisti rankas, bet nusipurtai dulkes ir eini toliau.
Pirmiausia nebijoti – karjera dažniausiai nėra tai, ką tu pasirenki devintoje klasėje. Profesinis kelias keičiasi kartu su tavimi, taigi labai svarbu leisti sau mėginti, priimti iššūkius, net jei tai kartais nuveda klystkeliais. Taip pat nebijoti susisiekti, klausti ir bendrauti su žmonėmis, kurie pasiekė tai ar yra pakeliui ten, kur ateityje norėtum būti tu – dažniausiai jie yra prieinami ir malonūs žmonės, kurių patarimai ir perspektyva bus labai naudingi priimant sprendimus.
Labai dėkojame už skirtą laiką!
Labai ačiū, kad pakalbinote, buvo malonu prisiminti mokyklą ir mintimis pasivaikščioti po Gabijos koridorius
Vilniaus Gabijos gimnazijos komanda
