Sveikinimas
 |
Ruduo vėl kažką taiso gamtos sąsiuvinyje: žalia perbraukia auksu, paraštėse pripiešia lapų, o paskui leidžia vėjui juos skaityti…
|
MIELIEJI KOLEGOS,
Tikriname, aiškiname, klausiame, primename. Kartkartėmis parsinešame namo ne tik atsiskaitomuosius, bet ir kieno nors tylėjimą, ne laiku mestą žodį ar žvilgsnį… O kartais – ir mintį: vėl neliko laiko refleksijai…😊
Keista mūsų profesija… Rodos, įrėminta 45 min. pamokoje. Bet kada iš tiesų ji baigiasi?.. Nuskambėjus skambučiui? Užpildžius dienyną? O gal ji tebesitęsia ir po daugelio metų, kai jau buvęs mokinys išdrįsta paklausti, pripažįsta klydęs, apgina kitą, pradeda iš naujo?..
Nenuspėjama mūsų profesija… Kasdien susitinkame su ateitimi, kuri dar pamiršta sąsiuvinį, žvalgosi pro langą ir klausia: „O kam man šito reikės?“ Atsakome – kartais labai įtikinamai, kartais ir patys tebeieškodami atsakymo. Juk ne viską galime žinoti iš anksto. Net ir tai, kuri mūsų ištarta mintis pasiliks, o kurią nusineš šurmulys.
Prasminga mūsų profesija… Tad kantrybės tobulai netobuloje kasdienybėje. Humoro, kai diena ima klostytis pagal niekieno nepatvirtintą planą (o gal dar vieną atnaujintą bendrąją programą?). Laiko sau ir kolegai – pasivaikščiojimui be tikslo, pokalbiui be darbotvarkės, atokvėpiui be „dar tik patikrinsiu“…
Ir AČIŪ…
… kad kasdien susitikę su ta sąsiuvinį pamiršusia ateitimi vis dar tikite, jog ji geba nustebinti.
…kad tarp skubotai prirašytų eilučių pastebite dar tik besimokantį save suprasti žmogų.
…kad tarp kasdienių „turi išmokti“, „privalo gebėti“ ir „dar neatsiskaitė“ išgirstate ir tylų „man nepavyksta“.
Spalvingos Mokytojo dienos šventės!
Direktorė
P. s. Namų darbams – įspūdingų akimirkų. Su smalsumu, su teise pavargti ir vėl atrasti, kas džiugina.
Atnaujinta: